Mano sūnaus baimės

Per pastarąjį mėnesį turėjau galimybę sužinoti naujienų apie savo sūnelį.

Kai galvoju apie gerus ir linksmus dalykus imu įtikėti, kad nieko blogo negali nutikti. Auga sūnus laimingas, lepinamas, nuolatiniu abiejų tėvelių dėmesiu apsuptas, o dar toks visaip kaip pats protingiausias ir gražiausias... :) Bet imi kartais, žmogau, ir pritūpi ant žemės. Mano -ausias sūnus turi ko bijoti.

MAŠINA+SKAUDA

Dar vasarą žaisdami kieme primindavom sūnui, kad į automobilių aikštelę bėgti vienam negalima, nes mašima gali užgauti.

Rudens pabaigoje, kai tėtis pasakė Joriui, kad jis yra automobilių aikštelėj sūnus iškart parodė Į VIRŠŲ. Būdamas man ant rankų "paaiškino": "ten", MAŠINA, SKAUDA. Mes su tėčiu pasidžiaugėm, kad jis toks protingas ir geba jungti verbalinę ir neverbalinę kalbas, ir dar prisimena kas jam sakyta buvo. Bet kas nuspės vaikų baimes. Junginys MAŠINA+SKAUDA ėmė kartotis dažniau. Būdamas namie atkreipdavo mūsų dėmesį, kad mato pro langą važiuojančius automobilius ir vis parodydavo SKAUDA.

Kurį laiką sąžiningai persakydavom jo gestus verbaline kalba, kol atšalus orams ir pablogėjus kelių būklei tėčiui ne kartą teko labai greit spausti stabdžio pėdalą. Nei vienas toks stabdymas nepraeidavo be sūnaus komentaro: žodelis "bum" ir MAŠINA+SKAUDA. Pora kartų pastebėjau, kad sūnus labai išsigandęs, nors mano akimis ko bijoti nebuvo.

Šiandien manau, kad dar vasarą sakydami, "Mašina gali užgauti." akcentavome ne tai, ką iš tiesų norėjome pasakyti. Mes tik siekėme, kad jis žaistų ne automobilių, o žaidimų aikštelėje, bet pasakėme taip, kad po pusmečio sūnus ėmė bijoti mašinų.

Dar kartą džiaugiuosi, kad sūnus moka kūdikių gestų kalbą, nes kaip sužinoti apie tokias vaiko baimes, kurių jis nepasako, kito būdo nežinau, juolab, kad Joris labai mėgsta "pavairuoti". :)

Televizorius

Pastarąjį mėnesį Joriukas buvo irzlesnis nei paprastai: ėmė gerti labai daug pieno (manau, nusiraminimui), nuolat reikalavo duoti čiulptuką, kaprizai sekė vienas po kito, pasikeitė miego ritmas. Vaikas knygoje pamatęs kiškis vis primindavo, kad jis "bum" (tai reiškia nukrito, užsigavo). Pora kartų man pasakojo, kad jis miegojo savo lovelėje ir iš jos iškrito. Paklausus ar tikrai iškrito (jokiomis normaliomis sąlygomis jis negalėjo iškristi, nebent išlipti), jis iškart atsakė: "Ne". Abu kartus paklausus ar sapnavo, atsakė teigiamai ir paaiškino, kad skaudėjo.

Kaip tik per tą laiką "išpuolė" vizitas pas tėvelių labai mylimą sūnaus gydytoją, todėl bandėm su ja aiškintis tokio pasikeitusio elgesio priežastis. Nusprendėme, kad vis tik kalti tėvai leidžiantys Joriui žiūrėti po kelis filmukus per dieną. Filmukai filmukais, bet mes, prisiminę savo vaikystę, sugalvojom, kad "Na, palauk!" jam (vos daugiau nei pusantrų) jau tinkamas.

Įdomu, o ką vaikas sugalvoja spėdamas pamatyti filmų anonsus per televiziją?

Sveikinimai visiems!

Norviliukas ir Joriukas kūdikių gestų kalba visus sveikina su gražiomis žiemos šventėmis.

Linksmo žiūrėjimo!

P.S. Nepamirškite paspausti nuorodos dešinėje ir padovanoti vaikučiams žaisliukų ;)

Kalėdinė daina

Tėveliai, mokantys savo vaikučius gestų!

Kviečiu visus prisijungti kuriant nuotaikingą dainelę Kalėdų proga.

Parodykime, ką jau išmoko mūsų vaikučiai draugams ir artimiesiems. Suteikime daug džiaugsmo sau ir kitiems. Juk tai nieko nekainuoja :)

Daugiau informacijos kaip tai padaryti sužinosite parašę elektroniniu paštu asta@kudikiokalba.lt

Laukiame prisijungiančių :)

Ievos ir Norviliuko pasakojimas

Va, baigėme pirmą „Kūdikio kalbos“ klasę ir rezultatas – per 2 mėnesius, išmokom 70 ženklų! Patiems neįtikėtina ir net neįsivaizduojama, nes atrodo, kad sūnus, kuriam ką tik sukako metai ir 3 mėnesiai, „kalba“ dar labai mažai. Bet, kai pradėjom daryti sąrašėlį, tai, pasirodo, jis ir tą „sako“, ir tą, ir kasdien tas sąrašėlis vis ilgėja!

Iki klasių mokėmės savarankiškai. Abu su tėčiu užsikabinome, prisirinkome medžiagos internete ir nuo aštunto mėnesio mokėme sūnų keleto ženklų. Tačiau iki klasių vaikas buvo teišmokęs vienintelį gestą „lempa“. Į klases nuėjome tam, kad sūnus pamatytų ir kitus žmones, rodančius ženklus, kad gautume paskatą nemesti to mokslo ir kokių patarimų, kaip veiksmingai mokyti.

Lankant klases nemokėme savo vyruko primygtinai, išskyrus pirmus du ženklus. Visus žodžius jis išmoko tarsi savaime: kartą pamato, iškart pamėgdžioja, o paskui jau parodo tinkamame kontekste, net jeigu ir kokią savaitę išvis to ženklo daugiau nematė. Mokytis mums padeda tai, kad ženklus noriai vartoja ir tėtis, ir seneliai mėgina jei ne rodyti, tai bent kuo daugiau suprasti. Klasės buvo didelis spyris į užpakalį nemesti ir mokytis toliau, ir mokytis dabar, o ne „ai, kada nors“. Žinoma, dar svarbu, kad pataikėme į vaiko vystymosi šuolį, kai jis geba pasisavinti begalę informacijos.

Besimokant ženklų sužinojau, kad sūnus labai mėgsta duoną. Ne dėl to, kad noriai valgo, kai duodu, bet dėl to, kad ateina ir paprašo ženklu. Džiugu, kad nereikia vaikui nieko kišti, rodyti, jis pats nori, pastebi, o svarbiausia, tėvai žino, ką vaikas pastebi ir ko nori. Taip suprantame, kad jis mąsto, kad jis daug suvokia, kad jam įdomu šitas, o ne tas, ir tai labai džiugina. Štai žiūri sūnus į kiemą, pilną mašinų ir aš sakau ne „kiek daug mašinų, čia raudona, ten – mėlyna“, bet „taip, ten katinėlis tarp mašinų“, nes vaiko rankytės sako „katinas“ ir nereikia kvailai spėlioti, į ką jis ten spokso. Kai labai nori, sūnus kalba ir junginiais, pvz., „pagalbos“ + „žemyn“ (padėk nulipti žemyn), „dar“ + „duona“ (noriu dar duonos). Ir kaip jis trykšta džiaugsmu, kai mama, tėtė jį supranta!

Kai vaikai pradeda šnekėti, būna daug juoko iš jų loginių postringavimų. Atrodo, ta logika ateina „su amžiumi“. Bet ne, mūsų sūnaus asociatyvinis mąstymas pasireiškia jau dabar! Štai vartom su sūnum knygelę apie Buratiną. Jis bakstelį į Buratiną ir „sako“ „paukštis“. Teisybė, juk nosis ilga ir smaila kaip snapas! Kitąsyk jis atsineša žaislinį vėžliuką su panko šukuosena ir „sako“ „gaidys“. Juk tikrai su skiautere!

Tiems skeptikams, kurie mano, kad ženklų kalba pavėlina šnekamąją kalbą, galiu pasakyti, kad mano vaikas šį mitą paneigė. Jis, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai, daug čiauška savo kalba, tėtį vadina „tete“, visus burzgiančius daiktus ir prietaisus, visa, kas turi ratus ar yra rato formos, įvardija „brrr“, atsisveikindamas mojuoja ir sako „ate“, telefoną vadina „alio“ ir rodo ženklą, kai alkanas, rodo ženklą ir sako „mamam“ arba tik sako, arba tik rodo, rodydamas gyvulėlius, taip pat įvardija ir jų kalbą: „mmmm“ (karvė), „beeee“ (avis), „au-au“ (šuo) ir t.t. O prieš kelias savaites išmoko gražiai sakyti „mama“. Taigi ženklai yra tik papildomas būdas vaikui išreikšti save, bet jokiu būdu neužgožia kalbos.

Mama Ieva

Laimos ir Viltytės pasakojimas

Mes pabandėme – nesigailime nė minutėlei.

Mūsų Viltei šiuo metu jau 16 mėnesių. Gestų kalbos mokyti ją pradėjome nuo 9 mėn. „Užsikabinau“ perskaičius straipsnį žurnale. Amžius, kada rekomenduojama pradėti mokyti kūdikius, sutapo su mūsų mažosios. Pamaniau: kodėl gi ne? Bent jau bus užsiėmimas man pačiai ir įdomiau praleisime laiką kartu. Nulindau straipsnyje nurodytais internetiniais adresais platesnės informacijos. Kai pamačiau filmuotą medžiagą, tėvelių atsiliepimus, mokslinių tyrimų santraukas – apsisprendžiau akimirksniu. Panaršius lietuviškus puslapius ir lietuvių kalba daugiau informacijos neradusi, nusprendžiau išbandyti angliškąją mokomąją medžiagą. Parsisiunčiau vieną pamokėlę pradinukams. Iš pradžių, rodydama elementariausius ženklus („valgyti“, „gerti“, „pienukas“, „mama“, „tėtis“, „šuniukas“) pajaučiau, kad įdėmiau į mane pradėjo spoksoti mergaitė. Gestus kartojau nuolat sakydama žodį, kaip buvo nurodyta pamokėlėje, tačiau pastebėjau, kad mano šeimyna į mane žiūrėjo lyg į kokią kvaištelėjusią ir vis kartkartėmis pasišiepdavo. Tokios pačios reakcijos sulaukėm ir iš močiutės, kitų giminaičių. „Na, nežinau, kam vaikui, nebylių kalba. Visi išmokom kalbėti – išmoks be jokių čia nesąmonių ir jūsiškė. Na, bet jei tu neturi ką veikti...“ Prisipažinsiu, toks skepticizmas tikrai nekėlė ūpo. Bet, esu atkakli.

Mažylei augant, pamačiau, jog nebeužtenka „mama“ ir „tėtis“. Tam, kad ji suprastų, jog kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą ir gestą, man reikėjo vis didesnio gestų kalbos žodyno. Dėl to, nusprendžiau, kad praverstų parsisiųsti dar vieną pamokėlę. “Maistas“ – nes man pasirodė, kad kai pradedama visko ragauti (o 9 mėn. mažyliai be įprasto pienuko jau vis daugiau ir daugiau kažko ragauja), vaikutis siekdamas arba prašydamas kažkokio daikto galėtų rodyti ir jo gestą, o aš suprasčiau, kada jis nori obuolio, o kada banano. Taigi, pamokėlė „Maistas“ buvo laiku ir vietoje :) Bet iš kart susidūriau su problema. Kaip pačiai nesusipainioti ir atsiminti visus ženklus? Kiekvieną kartą duodama vaikučiui daiktą neprašysiu palaukti sakydama: „Brangioji, truputėlį tu čia pasėdėk, aš nubėgsiu greitai žvilgterti į kompiuterį kaip jis rodomas…“ Supratau, jog reikia kažkokios knygelės-žodynėlio ar kažko panašaus. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo (arba iki manęs ta informacija nebuvo atkeliavusi) gestų kalbos girdintiems vaikams mokyklėlių, iš kur būčiau galėjusi tokią medžiagą nusipirkti jau paruoštą, todėl suradus tame pačiame visagaliame internete trumpas technines nuorodas kaip galima pasidaryti mokomąsias korteles, ėmiausi darbo pati. Dabar, kai pamačiau kaip jos atrodo originaliai padarytos Astos vadovaujamosiose klasėse, būčiau tikrai pati negaišus laiko ir nedarius, o tiesiog įsigijusi. Bet buvo kaip buvo. Laminuotos kortelės (vienoj pusėj paveiksliukas, kitoj – mano pačios nuotrauka su trumpu aprašymu kaip atlikti tą gestą) buvo pagamintos.

Kasdienei veiklai su Viltyte turėjom korteles šiom temom: „gyvūnai“, „vaisiai“, „daržovės“, “šeimos nariai“ ir keletą „motyvacinių“ gestų. Jūs nepatikėsit, bet mano vaikui jos buvo pats įdomiausias žaislas iš visų! Kuris žaislas įdomesnis? Ar tas, kuris vienodai žybsi? Ar tas, kur skirtingiems paveiksliukams pačiai mažajai bekeičiant – keičiasi ir mamos mimika? Iškelia vieną kortelę, o mama – kažką makaluoja rankytėmis, kažką sulėtintai ir išraiškingai sako... „Įdomu, o ką ji sakys/rodys, kai pakelsiu kitą kortelę? Oho – ji vėl kitaip rodo! Ir dar atneša paveiksliuke daiktą pačiupinėt, atsikast, atsilaužt, pastumdyt...“ :)

Dar atnešdavau knygelių, kad parodyčiau kitaip pavaizduotą mokinamą gestą arba atvirkščiai, kai vartydavome knygeles, radusi piešinėlį to gesto, kurį mokėmės, ištraukdavau kortelę ir parodydavau ženklą. Jei kortelės po ranka neturėdavau – tiesiog rodydavau gestą.

Ėjo laikas, o mažylė tik atidžiai žiūrėdavo, bet nieko nebandydavo rodyti atgal. Bet štai, beveik po 3 mėn., ji pradėjo rodyti gestą „lėktuvas“! Įsivaizduojat? Ne „pienukas“ ar „valgyti“, bet „lėktuvas“. Na jo… Mano draugė sako: „Ko tu stebiesi, kai tiek lėktuvų vaikas mato skraidant?“ :) Nuo to viskas ir prasidėjo. Ženklas po ženklo. Po parodymo seka pagyrimas – o Viltė kartoja ir kartoja :) ir patenkinta pati džiaugiasi, kad visi aplink rankytėm ploja.

Kaip jau turbūt supratote, skeptikų priešiškumas pamačius mokslo vaisius pamažėle pradėjo garuoti. Ir netgi giminaičiai, atvykę aplankyti, vis klausinėjo: „Na, tai ką dar išmokote? Prašau parodykite... mums taip įdomu!” Mano tikslas nebuvo išmokyti savo vaiko, kad galėčiau pasipuikuoti prieš kitus, bet man malonu, kad šis žaidimas, davė puikių rezultatų ne tik mūsų tarpusavio bendravimui, bet ir jos raidai. Spręskite patys:

1. Būdama 13 mėn. Viltė naudojo apie 40 gestų;

2. Dabar dukrai beveik 16 mėn. ir ji „žodyną“ praplėtė iki 100 gestų, kuriuos puikiai rodo.

3. Įdomiausi žaislai – KNYGOS. Vartydama knygelę „Du gaideliai“ mano dukra gestais parodo paveikslėlyje matomą personažą ir ką jis daro (vištytės veža, ožys mala). Čia daug paveiksliukų, kuriuose vyksta veiksmas, apie kuriuos galima papasakoti. Nors mano didysis (auginam 10 metų sūnų) labai mėgsta skaityti, bet būdamas tokio amžiaus kaip dabar Viltė tikrai ne taip smarkiai mėgo knygas. Ar galite įsivaizduoti 15 mėn. vaiką sukoncentruojantį dėmesį į jam skaitomą pasaką? Aš neįsivaizdavau. Iki dabar... Aš esu įsitikinus, kad tai gestų kalbos mokymo pasekmė.

4. Šiandien ji atpažįsta raideles „A“, „O“, „B“ bei skaičiukus „1“ ir „2“ ne tik tekste, bet ir ant užrašų lauko reklamose, ant produktų pakuočių.

5. Mažylė skiria ir paprašyta atneša 4 spalvas: geltona, žalia, raudona, mėlyna.

6. Būdama 12,5 mėn. mamai deklamuojant eilėraštuką apie vaikutį, ji rodė ant savęs eilėraštyje sakomą žodį.

7. Ji ne tik rodo gestus, bet ir sako žodžius: mama ir tiati, baba, labas, čia, maluni (mėnulis) bei kitus žodžių trumpinimus, kaip da (dar) ir panašiai.

Kaip matote, Viltė netyli :) ir jos kalbos raidai, gestų kalba neigiamos įtakos nepadarė kaip daugelis skeptikų gali įsivaizduoti. Mergaitė taria suprantamus ir net mūsų močiutėms įprastus žodžių skiemenis.

Šiandien mano dukrelė turi galimybę pasidalinti su artimaisiais ką mato ir kas ją domina (liūtas, begemotas, zebras ar aštuonkojis) arba ji gali parodyti ko nori: ar žaisti su kastuvėliu smėlio dėžėje ar suptis. Ji rodo, kad stipriai pučiant vėjui gali nukristi kepurė, kad ji šiuo metu nenori gerti sulčių, bet nori arbatos, kad mieliau rinktųsi pomidorą, o ne agurką, kad nori paragauti traputį ar mieliau rinktųsi kukurūzus ar duonytės, ar pyrago. Aš žinau, kada ji nori piešti ar pažaist su kaladėlėmis. Ir taip be galo, be krašto...

Nemokėdama parodyti pirščiukais ji temptų už skverno ir baksnotų į daiktą... Bet gal jis yra spintelėje ir jo nesimato? Nejau, kad patenkintume vaikučio norą versime daiktą po daikto iš spintelės, nes jis negali ištarti to, ko labai labai nori?:-)

Dar vis abejojate?

Džiaugsmas

Tokį džiugesį buvau patyrusi gal prieš pusmetį, kai Jorytis pradėjo rodyti pirmuosius savo gestus. Dar vakar pamokėlėse kalbėjau, kad vaikučiams iki dviejų metų sunku suprasti gestus AČIŪ ir PRAŠAU, kad jie abstraktūs, kad gali kilti neaiškumų juos mokant ir, kad tėvai vis tiek dažniausiai nusprendžia jų mokyti, kad aš ne išimtis...

AČIŪ sūnus išmoko jau senokai, bet jį naudoja tik pasakius: "Parodyk AČIŪ." Tai parodo, kad vaikutis gestą išmoko, bet nesupranta jo prasmės. O šiandien... sūnus pazirzinėjęs prie pyrago padėto ant spintelės pribėga prie manęs ir parodo PRAŠAU ir paklaustas ko jis prašo paima mane už rankos ir nuveda prie pyrago... nuostabai ir laimei nebuvo ribų, jaučiausi kaip pamačius pirmąjį gestą. Su vyru dar tris kartus tikrinom ar sūnus nemaišo gestų... Ne, nemaišo. :-)

Mokausi lietuvių gestų kalbos

Norėdama išlaikyti Sign2Me licenziją turiu įvykdyti kai kuriuos jų reikalavimus, pvz. privalau mokėti savo šalies gestų kalbą ir nuolat ją tobulinti. Kadangi amerikiečių gestų kalbos mokytis labai patiko, tai suskubau tęsti studijas ir įsiprašiau klausyti lietuvių gestų kalbos I lygmens kurso Vilniaus universitete. Jūs neįsivaizduojate kokios linksmos būna paskaitos, kurias veda negirdinti Ieva. Dieninio skyriaus studentai tai įvardina kaip "atgaivą širdžiai" ir "nuotaikos grąžinimą".

Pirmieji pasiekimai

Pradėjusi klases galiu džiaugtis, nes vos į antrą pamokėlę atėjusios mamytės turėjo kuo pasigirti, vienos vaikutis per savaitę išmoko parodyti AUKŠTYN, o kitos pagaliau parodė pirmą gestą jai atgal - PAUKŠTIS. O smagiausia buvo, kaip viena iš jauniausių (9,5 mėn.) pamokėlių dalyvių mums visems parodė savo pirmąjį gestą - AUKŠTYN, gaila, kad mamytė tuo metu buvo nusisukusi :) Labai džiaugiuosi tokiais rezultatais.

Sign2Me mokymo programa

Artimųjų, draugų ir mokinių paraginta susizgribau, kad verta papasakoti kas gi yra Sign2Me sistema ir kodėl aš naudoju būtent ją.

Beveik prieš 30 metų dr. Joseph Garcia dirbdamas gestų kalbos vertėju pastebėjo, kad kurčiųjų tėvų girdintys vaikai su tėvais pradeda bendrauti žymiai anksčiau, nei girdintys tėvai su girdinčiais vaikais. Toks pastebėjimas paskatino būsimą daktarą sužinoti ar tikrai gestai yra tokia stipri bendravimą skatinanti priemonė. 1987 metais Alaska Pacific universitete jis pradėjo tirti gestų kalbos įtaką girdinčių tėvų ir vaikų bendravimui. Rezultatai buvo stulbinantys. Jis išsiaiškino, kad šešių - septinių mėnesių vaikas supažindintas su gestais ir reguliariai juos matydamas, pats pradeda juos naudoti jau aštuntą - devintą mėnesį. Savo darbą 1999 jis įprasmino sudarydamas gestų mokymo programą tėvams SIGN with your BABY. Taigi jau dešimtmetis, kaip tėvai turi galimybę naudotis jo ilgo darbo vaisiais ir jiems nebereikia išradinėti dviračio. :)

SIGN with your BABY programą sudaro dvi dalys. Teorinė dalis - tyrimai, mokymai, taisyklės. Tokia informacija būtina siekiant rezultatyvaus gestų naudojimo su vaikučiu. Praktinė - tėveliai išmoksta kaip naudoti gestus kasdieniame gyvenime. Ši dalis man patinka labiausiai. Ji pilna linksmų žaidimų ir daugiausia jų skirtų ir tėveliams, ir vaikučiams žaisti kartu.

Tyrimų gausa, informacijos susisteminimas, priimtiniausių būdų parinkimas ir jų efektingas naudojimas, nebeverčia tėvų daryti bandymų "ant vaikų", o leidžia jiems gestus į savo gyvenimą įsileisti visiškai natūraliu ir lengvai perprantamu būdu.

Savo kailiu patyriau ką reiškia iki paryčių internete ieškoti informacijos, o septintą valandą ryte bandyti šypsotis savo angelėliui, kuris kviečia pažaisti kartu. Po savaitės turėjau daugiau klausimų nei atsakymų į juos, todėl nusprendžiau pasinaudoti kitų žmonių patirtimi ir įsigyti būtent dr. J. Garcia knygą SIGN with your BABY. Jų mokymo sistemos parastumas man pasirodė priimtinas ir paprastas. Nors aš visada sutinku su visais, kurie sako, kad internete apstu informacijos, bet vyras vis man primena: "O skaitydama knygą taip nemanei :) ". Na gal ir taip, bet lengvas skaitymas pasimiršta, kai lygini jį su ilgomis valandomis prie kompiuterio. Šiandien lieka apgailestauti, kad neturime jokios literatūros apie kūdikių gestų kalbą lietuviškai ir tikėtis, kad tokia knyga bus išversta į lietuvių kalbą.

Nusprendusi įgyti licenziją net nesvarsčiau kurioje instruktorių mokykloje mokytis - iškart pasirinkau Sign2Me. Pasirinkimą įtakojo ne tik pačios išbandytos jų mokymo sistemos, bet ir ten vykstantis aktyvus vidinis instruktorių bendradarbiavimas bei naujokių palaikymas. Ilgus metus dirbantys profesionalai dalijasi savo patirtimi, kurią ir aš naudoju savo klasėse.