antradienis

Gyvenimas be žodžių



Visą likusį gyvenimą mes stebėsime savo vaikus. Matysime juos besišypsančius ir susiraukusius. Išvysim dideles baimės akis ir smalsų, drąsos kupiną žvilgsnį. Be žodžių tiesim metinukui ranką, kai jis, suspaudęs lupytes ir truputį linguodamas, mokysis lipti laiptais. Pamerksim, trepsinčiai ir suknelės kraštą glamžančiai, dainorėlei akį, kuri nuo scenos ieškos mūsų palaikymo ir drąsos. Visu kūneliu prisišliejusiam septinmečiui rugsėjo pirmąją švelniai spustelėsime suprakaitavusią rankutę, paslėptą mūsų delne, nes mes šalia - visada. Atsisveikinsim be bučinio su greitu šuoliu pro automobilio dureles iššokančiu vaikinu maldaujančiomis akimis ir mintimi: "Nu mama, jie jau laukia." 

Matysime, kad mums reikia pasitraukti su šiltu: "Eik miegot." (nors norėjome tą netikšą grįžusį trečią ryto susprogdinti savo nerimo perpildytais žodžiais), nes jo pilkas veidas, liūdnos akys ir nusvirę rankos mums paskys, kad jis daugiau skausmo nebepakels. Šokinėsime kartu iš laimės, kai pamatysime skaisčiai švytinčias akis ir mums nereiks jokių: "Mam, aš įstojau." Pradės daužytis iš laimės mūsų širdis, kai per pietus jis nutils ir pažvelgs į ją tokiu mylinčiu žvilgsniu, kad mums beliks paklausti jos: "Kaip jautiesi ir kada?" Ramiai paimsime iš jo rankų kūdikį, kai ji atsigręš į mus dideles baimės akis ir paglostysime jam nugarą: "Išmoksi, nebijok." 

Ir tik tada ateis laikas istorijai, kad ir tėvai daug ko nemoka, nes jie juk pirmą kartą būna vieno, dviejų ar keturių vaikų tėvai.

Motiniška kalba


 

Lietuvių šneka esti ištaigiai puiki, ana turi dyvinų žodelyčių. (Kol sudėliojau šį gražų lietuvišką sakinį, net pamiršau apie ką norėjau rašyti.)... O, prisiminiau!

Taigi be to, kad lietuvių kalba yra labai graži, jos žodžiai turi tam tikrą darybą. Prisiminkime: šaknis+galūnė, čia jei pasisekė, o jei ne, tai dar + priešdėlis, priesaga, sangrąžos dalelytė ar intarpas. Žodis gali pakisti neatpažįstama, o vaikams kartais kyla klausimų ar apie tą patį objektą kalbama? Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų (O kaip manote, koks yra dažniausiais klausimas?) yra "Ar galima vartoti žodžių mažybines formas mokant vaikus gestų kalbos?" Taigi, atsakymas yra vienareikšmiškas - taip. Jei jau drįstate mokydami vaikus keisti galūnes ir nesakote :"Paimk kamuolys.", o "Paimk kamuolį.", tai nebus skirtumo tarp kamuolį ar kamuoliuką. Juolab, kad kiekviena šeima vartoja sau įprastą kalbą ir dažniausiai jei namuose sakoma "kačiukas", tai šis žodis retai yra kaitaliojamas. 
Tuo pačiu tėvai turėtų žinoti, kad auginant vaikutį imama vartoti "motiniška kalba". Žodžiai supaprastinami, sakiniai susitraukia iki telegrafinių, vieno žodžio sakinių. Informacija vaikui perduodama kuo aiškiau ir paprasčiau. Taigi. Norint savo pasakojimus papildyti gestų kalba, kalbėti galite kaip įpratę.

Trumpai noriu paminėti, kad "motiniška kalba" neturi nieko bendro su bereikšmių garsų kartojimu. Jos tikslas yra perduoti kūdikiams informaciją kuo aiškiau: kalbama lėčiau ir aukštesniu balsu, dažniau pakartojami žodžiai, tikslingai rodomos veido išraiškos atitinkančios sakomą informaciją. Ši kalba padeda vaikams atkreipti dėmesį į kalbantįjį ir lavinti savo kalbos gabumus.

Bet kaip manote, koks gi dažniausiai užduodamas tėvų klausimas? :)

pirmadienis

Meet the Fockers...

Klausdama kodėl tėvai ateina mokytis kūdikių gestų kalbos, dažniausiai išgirstu, kad jie nori palengvinti bendravimą su dar nekalbančiais savo vaikais. Dažnas pastebi, kad kol mažylis ima kalbėti, bendravimas primena monologą ir nesibaigiančius spėliojimus: "Ar to nori? Ar dėl to verkia? Ką paduoti? Kur mane veda?" Tačiau kartais išgirstu ir iš koto verčiančių atsakymų. :) Pavyzdžiui: "Aš dažnai užkimstu ir negaliu kalbėti, todėl labai gerai suprantu vaikus. Tu taip aiškiai myki, o kiti nieko nesupranta." Arba dar vienas perliukas: "Apie gestų kalbą sužinojau iš filmo "Meet the Fockers" ir susidomėjau. Žiūrėsiu kas išeis."
Trumpas epizodas nuotaikai pakelti.