Prisistatymas Mamyčių akademijoje

Iš kur dėstytojai žino, kad studentai dar nesirengia egzaminui? Iš ten pat, kaip ir kiekvienas mokytojas ... studentai dar viską supranta ir nieko neklausinėja. Vakar dariau (reiktų rašyti darėm, nes man įnirtingai padėjo ir mažoji Kotryna) pristatymą gausiam būriui mamų su mažyliais susirinkusių į MEGA mamyčių akademiją. Noriu pasidžiaugti, kad klausytojų buvo tikrai daug ir nors daugelis sakėsi, kad nėra girdėję apie girdinčių kūdikių gestų kalbą, bet pabaigoje užduoti klausimai privertė tuo abejoti ir maloniai nustebino, kitaip sakant, tokius klausimus užduoda tik studentai, kurie mokosi. Noriu pasidžiaugti, kad gestų kalba tampa vis populiaresnė mažylių gyvenimuose ir šia puikia dovana, kurią mums dovanoja kurčiųjų pasaulis, pasinaudoja vis daugiau girdinčių šeimų. 

Per labai trumpą laiką (na, man viskas, kas netrunka dvi - tris valandas, yra labai trumpai) klausytojai turėjo galimybę sužinoti kas yra girdinčių kūdikių gestų kalba ir kaip jos mokyti(s), susipažinti su jos panaudojimo galimybėmis skirtinguose vaiko amžiaus tarpsniuose. Pastebėjau, kad tėvelius vis dar stebina, kai pasakoju, kaip mano sūnus (3,5 metų) savarankiškai mokosi dar vienos (anglų) kalbos. Taip, taip, jis pats mokosi ir jau moka kokių 20 pavienių žodžių. Nežinau ar tai įspūdinga, jei vaikas yra mokomas arba auga dvikalbėje šeimoje, bet man tai daro įspūdį, nes šiuo atveju tėvai (mes) visiškai neprisideda prie sūnaus mokymosi. Kaip jis tai daro? Jis mėgsta žiūrėti muzikines laideles Signing time. Ten vedėja parodo gestą, pasako žodį, parodo paveikslėlį ir padainuoja apie tai dainelę. Joris mokėdamas gestus tiesiog įsimena anglišką žodį, pvz. milk, ball, car, o vienas mėgstamiausių yra truck. Juk tai puikus gestų, kaip mokomosios priemonės, panaudojimas augesniems vaikams. 

Pabaigai dar noriu padėkoti kolegai Vidmantui Misevičiui už šaunią kompaniją, puikias nuotraukas ir mažosios pranešėjos priežiūrą. Ačiū.

Tyrimai apie tyrimus

Kaip žinia, baigusi vidurinę mokyklą pasirinkau matematikos studijas. Nors, kaip ir mokykloje, taip ir universitete dažnai kildavo klausimas kur mes panaudosime savo žinias, bet čia, priešingai mokyklai, dėstytojai turėdavo parengę atsakymą. Jie sakydavo: "Pradėsite kitaip galvoti." Tiesos tame buvo. Pamenu sprendėm uždavinius rinkimų rezultatams skaičiuoti. Užduotis buvo turint tuos pačius duomenis pritaikyti skaičiavimo sistemas taip, kad rinkimus laimėtų vis kitas kandidatas. Laisvai! Taigi priėjome išvados, kad svarbu pasirinkti tinkamą metodą rezultatams apibendrinti ir gausi ko nori. O jei dar turime galimybę įtakoti tiriamųjų imtį... 

Šiuo metu būtent toks yra mano požiūris į tyrimus - įrodyti galima beveik viską, kas yra bandoma įrodyti, bet be mokslinių tyrimų būtų... na mažų mažiausiai nuobodu. Ir net nežinotume, kad lietuviai įsimyli greičiau už amerikiečius.

Pastaruoju metu vis bandžiau aprašyti vieną man patikusią psichologinę studiją. Vis bandžiau, bandžiau ir nusprendžiau papasakoti tik apie esmę.

Psichologai mano, kad triukšminga namų aplinka gali neigiamai įtakoti ankstyvąją kūdikių kalbos raidą. Televizoriaus ar žaidžiančių vaikų keliamas triukšmas apsunkina mažylių darbą bandant atskirti jiems sakomus žodžius ar frazes, nes kalbėdami mes neišskiriame žodžių kableliais, tarpais ir vaikams nėra lengva suprasti kur viena frazė baigiasi ir prasideda kita. Jei aplinkoje girdimas papildomas triukšmas, vaikas, negalėdamas atskirti triukšmo šaltinių, negali suprasti leksikos. Tyrėjas G. Hollich pastebi, kad triukšminguose namuose augantys vaikai turi skurdesnį žodyną, nes jiems yra sudėtinga  išmokti atskirus žodžius. Šiuo atveju kūdikiai į pagalbą pasitelkia regą - matant kalbančiojo veidą lengviau suprasti kada baigiasi žodis ir kada prasideda kitas. Bet gi įvairių garsų yra aplink pilna, tai kiek triukšmo yra jau per daug? Suaugusieji nesusimąsto, bet yra žinoma (jau kitas tyrimas), kad kūdikiai visus namuose sklindančius garsus girdi vienodai, jie negeba koncentruoti dėmesio būtent į mamos balsą, o ne į reklaminę dainelę sklindančią iš TV. 

Norėdami paskatinti vaiką, galime naudoti į vaiką nukreiptą kalbą, t.y. kalbėti garsiau, maksimaliai sumažinti aplink sklindantį triukšmą ir įsitikinti, kad vaikas mato jūsų veidą ir rankas. 

Kodėl nusprendžiau aprašyti būtent šį tyrimą? Tiesiog daug skaičiau plikus sakinius apie tai, kaip gestų kalba gali pagreitinti vaikų verbalinės kalbos išmokimą ir vis norėdavosi nors kokio įrodymo, nors ko apčiuopiamo ar to, ką tikrai suprasčiau. Faktas, kad vaikas matydamas kalbančiojo veidą (lūpas, mimikas, kūną) mokosi greičiau, man atrodo įtikinantis, ar ne?

Nuotrauka paimta iš www.highlighthealth.com

Ką mes veikiam...

... kai ima atrodyti, kad nieko nebeveikiam :)

Oi, ne, darbų visada yra apsčiai. Visokių: ir sunkių, ir lengvų, ir greitų, ir trunkačių ilgiau nei galima tikėtis. Šiandien noriu papasakoti apie projektą Tiny signers.

Projektas prasidėjo 2010 spalio mėnesį. Jame dalyvauja keturios valstybės - Didžioji Britanija, Austrija, Slovėnija ir Lietuva. Vykdydami projektą bandysime kūdikių gestų kalbą adaptuoti Lietuvai. Pagaliau, pagaliau turėsiu galimybę mokyti tėvelius lietuvių gestų kalbos pagrindu. (Man tai skamba taip gražiai patriotiškai, ar ne? :) ). Šiuo metu filmuojami žodynai, rašomos programos, ruošiama metodinė medžiaga tiek tėveliams, seneliams ir auklėms, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams.

Dar sausio mėnesį teko dalyvauti savaitę trukusiuose mokymuose, kuriuos vedė Vicki Gilbert iš "Babies can sign". Turėjau galimybę stebėti jos pamokėles, kuriose mokėsi (linksminosi, nes tokios veiklos niekaip negalima vadinti mokslu) girdintys ir kurti tėveliai su 6-8 mėn. kūdikiais. Žinoma, man tos pamokos labai patiko. Juk tai vienintelis būdas pasisemti patirties ir idėjų, kurios bus įgyvendintos ir "Kūdikio kalbos" veikloje.

Kitos parodomosios pamokos vyko su 3-4 metų vaikais, kuriuos atlydėjo darželio auklėtojos. Uoga. Kitaip nepavadinsi. Išdykučiai mokėsi raidelių, dainavo, tvarkėsi, dūko. Gal kam kils klausimas: "Kam gestų kalba tokiems dideliems vaikams?" Apie tai bus atskiras įrašas, bet viena iš priežasčių - jie turi vieną kurčią klasės draugą (Britanijoj visi vaikai mokosi kartu.) O be to, tai yra galimybė puikiai praleisti laiką.

Dar turėjom galimybę padiskutuoti su vienu tėčiu, kurio princesė turi kochlearinius implantus. Kadangi mergaitei vos daugiau nei metukai, tėvai nėra tikri ar aparatas veikia puikiai (nors iš jos tariamų žodelių būrys specialistų - didžioji dalis dalyvių yra kurčiųjų darželių pedagogai - iškart nusprendė, kad viskas gerai), be to jie supranta, kad net su implantais jų dukrelė yra kurčia, todėl labai džiaugiasi, galėdami ją mokyti ne tik anglų kalbos, bet ir anglų gestų kalbos kartu. Ir žinoma, be perstojo kartojamas: "It's so fun!", verčia tuo patikėti.

Apie įvairias teorijas, mokymus, taikymus, tyrimus, rezultatus neišsiplėsiu, nes tai visai nepopuliaru. :) Tiesiog be linksmų pamokų, dar teko (tenka ir teks) gerokai padirbėti, bet esu tikra, kad rezultatai pranoks visų projekto dalyvių lūkesčius (na, bent jau lietuvių komandos).