Pastabumas

Remtasi gyd. R. Šemetos mintimis.

Pradėjusi laukti, kol Joris parodys nors vieną mano mokomą ženklą ėmiau atidžiau jį stebėti, nei tai dariau iki tol. Pastebėjau, kad mano vyras taip pat labiau pastebi vaiko nuotaikas, atspėja jo norus. Mūsų tikslas buvo vienas – sulaukti vaiko grįžtamojo atsako į mūsų mokymą. Laikui bėgant atsirado pripratimas atidžiau stebėti vaikį, jo aplinką, greičiau bandyti suvokti jo mintis ir suprasti ar ranka ant galvos reiškia kepurę ar pelėdą. Beje, darosi nesunku tai daryti, kai už teisingai įvardintą vaiko mintį gauni žavingą šypseną dovanų. Taip pat su vyru pastebėjome, kad išsiugdėme įgūdį pastebėti kitų vaikų gestus, mimikas ar pradedamus tarti žodelius. Žavinga būna situacija, kai vaikučio, kuris nebuvo mokytas ženklų kalbos, tėveliams pasakai ką jis rodo. Pavyzdžiui mūsų draugė Ugnė (dviem mėnesiai vyresnė už Jorį) mamai rodė, kad bulvė yra karšta ir jos rodomas ženklas buvo beveik toks pats kaip ir Joryčio išmoktas. Be to, Ugnelė visiškai taip pat sūpuoja vaikutį. Šiandien susipažinome su Izabele (ji tuoj sulauks metukų). Nors mamytė guodėsi, kad per mėnesį Izabelė neparodė intensyviai mokomo ženklo „valgyti“, bet manęs ji paprašė krekerio rodydama būtent tą ženklą, beje instinktyviai ir tinkamu laiku, o šie du kriterijai rodo, kad ženklas yra visiškai išmoktas ir suvoktas).

Tai gal kiek per didelė įžanga trumpam rašinėliui, kurį mane paskatino parašyti pokalbis su gydytoju R. Šemeta. Ginekologas akušeris ne tik dvidešimt metų moko šeimas pasiruošti gimdymui, bet jau šešiolika metų vadovauja šeimos klubui „Mama, tėtis ir Aš“, taip pat rašo straipsnius vaikų intelektinio ugdymo temomis. Kadangi pokalbio neįrašiau ir cituoti negaliu, tai tik paantrinsiu gydytojo mintis bandydama kuo mažiau jas iškraipyti.

Naujagimis jau moka rodyti gestus, kurie yra instinktyvūs. Gydytojo pastebėtas pavyzdys yra labai įdomus – jei vaikutis kumštelyje paslepia savo nykštį – tai byloja, kad jis jaučia baimę, jei nykštys yra išorėje – vaikutis jaučiasi ramus. (Ar žinojot, tėveliai? Aš irgi ne J) Šie ženklai yra įgimti, nemokėdamas kalbos kūdikis apie savo poreikius tėvus informuoja gestais. Akylesni tėvai gali, o ir turėtų pastebėti juos gana greitai. Pritariu gydytojui, kad vaikui ne verksmas yra bandymas parodyti savo poreikius ar jausmus, o jo neverbalinė kalba. Kūdikis verkia suprasdamas, kad neskleisdamas garso neprisikvies pagalbos. Mes mokymuose dažnai išgirstame kokia neatsiejama nuo verbalinės kalbos yra neverbalinė, be to pastaroji perduoda daugiau informacijos (manoma, kad apie 55 %) nei verbalinė. Paaugę vaikučiai taip pat neišvengiamai bendrauja rodydami savo ir suprasdami mūsų rodomus ženklus. Taip jie mokosi bendrauti, nors dar negali kalbėti.

Mokydami vaikučius ženklų, kuriuos suprastume ir mes, skatiname juos kalbėti naudojant vienintelį įmanomą bendravimo būdą. Taip pat mokomės būti atidžiais: ne tik laukti, kol vaikas pasakys „mama“, bet pamatyti jo išraiškas, nuotaikas, patinkančius ir atstumiančius dalykus. Mes išmokstame stebėti kūdikius, taip suteikdami jiems galimybę būti svarbiais šeimos nariais dar negalint kalbėti.

Net jei jūsų mažius jau seniai vairuoja „tlaktolių“ arba jau mėgsta „grrrrybus“ – matykite juos, ne tik girdėkite.