Pakerėta močiutė

Sūnui dar trylika mėnesių, o mes jau galime susikalbėti. Negaliu atsidžiaugti, kad pradėjau jį mokyti ženklų. Šiuo metu populiariausi: "pagalbos", "vaikutis", "suptis". Štai ir istorija apie šiuos tris ženklus.

Savaitgalį praleidome kaime. Nesvarbu, kad mūsų kaimas be savo kiemo ir su daugeliu prekybos centrų, bet ten gyvena seneliai ir katė Micė. Joryčiui ten labai patinka. Močiutė, Jorytis ir aš išėjom pasivažinėti triračiu neoficialiu vardu Bitė. Mes stumiam, sūnus burzgia. Prisiartina priešpriešai važiavęs vežimėlis su kūdikiu, Joris nustoja burgzti, parodo "vaikutis". Prasilenkus toliau ima imituoti automobilio garsą. Močiutė netekusi amo šypsosi.

Kiek paėjėjus Joriukas pradeda muistytis. Kadangi jo ženklai ne visai gerai įvardyti, aš iš nugaros nesuprantu ko jis makaluojasi. Susistabdau triratį Bitę, atsistoju prieš vaiką, tokiu atveju jis nurimsta, nes žino, kad tai geras momentas rodyti ženklą ir raiškiai parodo "suptis". Močiutė vėl netenka amo.

Gaila, kad sūpynių rasti nepavyko. Teko tenkintis akmenukų perrinkinėjimu iš vienos vietos į kitą. Močiutė stebi sūnų ir komentuoja jo veiksmus: "Dabar paimk. Mesk į kibirėlį. Paimk. Padėk ant žemės. Viskas nukrito po suoliuku. Nebepaimsi." Mano sūnus atsisuka į mane ir paprašo "pagalbos". Aš ištraukiu akmenį iš po suolo. Močiutė vėl šypsosi iš susižavėjimo.

Taip mes gyvenam sūnaus gyvenimą ir tai nebestebina nei manęs, nei Joryčio tėčio, bet kadangi tądien šią istoriją turėjau išklausyti dar tris kartus (kol močiutė papasakojo dėdėms ir tetoms), supratau, kad tai nėra taip kasdieniška.

Pradžių pradžia.

Kai sūnui buvo 8 mėnesiai žurnale „Tavo vaikas“ perskaičiau straipsnį kaip Amerikoje vaikai mokomi ženklų kalbos. Taip sutapo, kad tuo metu vaiką mokinome rodyti „viso gero“. Pamoti jis išmoko gan greit, tai buvo akstinas nesustoti. Kiek užtrukau laužydama galvą kurią ženklų kalbą mokyti: lietuvių ar anglų. Galiausiai pasirinkau ASL ir apie 10 mėn. kibome į darbus.

Rezultatų ilgai laukti neteko. Kartą palikę draugams prižiūrėti sūnų nulėkėm pavakarieniauti. Kitą dieną sūnus ėjo per namus ir rodė visa išdaigas, kurias draugai leido jam daryti :) ir visą dieną rodė ženklą "nebėra" (rankos į šalis). Vakare paklausiau draugo ko vakar nebebuvo, kad vaikas rodo šį ženklą, bet sūnus atsakė vietoj jo - jis parodė "knyga". Toks buvo pirmas jo gestas. Taip parodęs pasiėmė knygą ir sėdo skaityti.

Kitas ženklas buvo „valgyti“. Jį parodė po dviejų – trijų savaičių mokymo, kai būdami svečiuose nesužiūrėjom jo vakarienės laiko ir nustebom kodėl jis taip noriai valgo duona. Kai pasakiau: „Gana, nevalgysi vakarienės.“ Jis parodė ženklą „valgyti“, kas privėtė mus žvilgtelti į laikrodžius. Nuo to laiko problemų dėl valgymo nebeturim.