Va, baigėme pirmą „Kūdikio kalbos“ klasę ir rezultatas – per 2 mėnesius, išmokom 70 ženklų! Patiems neįtikėtina ir net neįsivaizduojama, nes atrodo, kad sūnus, kuriam ką tik sukako metai ir 3 mėnesiai, „kalba“ dar labai mažai. Bet, kai pradėjom daryti sąrašėlį, tai, pasirodo, jis ir tą „sako“, ir tą, ir kasdien tas sąrašėlis vis ilgėja!
Iki klasių mokėmės savarankiškai. Abu su tėčiu užsikabinome, prisirinkome medžiagos internete ir nuo aštunto mėnesio mokėme sūnų keleto ženklų. Tačiau iki klasių vaikas buvo teišmokęs vienintelį gestą „lempa“. Į klases nuėjome tam, kad sūnus pamatytų ir kitus žmones, rodančius ženklus, kad gautume paskatą nemesti to mokslo ir kokių patarimų, kaip veiksmingai mokyti.
Lankant klases nemokėme savo vyruko primygtinai, išskyrus pirmus du ženklus. Visus žodžius jis išmoko tarsi savaime: kartą pamato, iškart pamėgdžioja, o paskui jau parodo tinkamame kontekste, net jeigu ir kokią savaitę išvis to ženklo daugiau nematė. Mokytis mums padeda tai, kad ženklus noriai vartoja ir tėtis, ir seneliai mėgina jei ne rodyti, tai bent kuo daugiau suprasti. Klasės buvo didelis spyris į užpakalį nemesti ir mokytis toliau, ir mokytis dabar, o ne „ai, kada nors“. Žinoma, dar svarbu, kad pataikėme į vaiko vystymosi šuolį, kai jis geba pasisavinti begalę informacijos.
Besimokant ženklų sužinojau, kad sūnus labai mėgsta duoną. Ne dėl to, kad noriai valgo, kai duodu, bet dėl to, kad ateina ir paprašo ženklu. Džiugu, kad nereikia vaikui nieko kišti, rodyti, jis pats nori, pastebi, o svarbiausia, tėvai žino, ką vaikas pastebi ir ko nori. Taip suprantame, kad jis mąsto, kad jis daug suvokia, kad jam įdomu šitas, o ne tas, ir tai labai džiugina. Štai žiūri sūnus į kiemą, pilną mašinų ir aš sakau ne „kiek daug mašinų, čia raudona, ten – mėlyna“, bet „taip, ten katinėlis tarp mašinų“, nes vaiko rankytės sako „katinas“ ir nereikia kvailai spėlioti, į ką jis ten spokso. Kai labai nori, sūnus kalba ir junginiais, pvz., „pagalbos“ + „žemyn“ (padėk nulipti žemyn), „dar“ + „duona“ (noriu dar duonos). Ir kaip jis trykšta džiaugsmu, kai mama, tėtė jį supranta!
Kai vaikai pradeda šnekėti, būna daug juoko iš jų loginių postringavimų. Atrodo, ta logika ateina „su amžiumi“. Bet ne, mūsų sūnaus asociatyvinis mąstymas pasireiškia jau dabar! Štai vartom su sūnum knygelę apie Buratiną. Jis bakstelį į Buratiną ir „sako“ „paukštis“. Teisybė, juk nosis ilga ir smaila kaip snapas! Kitąsyk jis atsineša žaislinį vėžliuką su panko šukuosena ir „sako“ „gaidys“. Juk tikrai su skiautere!
Tiems skeptikams, kurie mano, kad ženklų kalba pavėlina šnekamąją kalbą, galiu pasakyti, kad mano vaikas šį mitą paneigė. Jis, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai, daug čiauška savo kalba, tėtį vadina „tete“, visus burzgiančius daiktus ir prietaisus, visa, kas turi ratus ar yra rato formos, įvardija „brrr“, atsisveikindamas mojuoja ir sako „ate“, telefoną vadina „alio“ ir rodo ženklą, kai alkanas, rodo ženklą ir sako „mamam“ arba tik sako, arba tik rodo, rodydamas gyvulėlius, taip pat įvardija ir jų kalbą: „mmmm“ (karvė), „beeee“ (avis), „au-au“ (šuo) ir t.t. O prieš kelias savaites išmoko gražiai sakyti „mama“. Taigi ženklai yra tik papildomas būdas vaikui išreikšti save, bet jokiu būdu neužgožia kalbos.
Mama Ieva
