Tyrimai apie tyrimus

Kaip žinia, baigusi vidurinę mokyklą pasirinkau matematikos studijas. Nors, kaip ir mokykloje, taip ir universitete dažnai kildavo klausimas kur mes panaudosime savo žinias, bet čia, priešingai mokyklai, dėstytojai turėdavo parengę atsakymą. Jie sakydavo: "Pradėsite kitaip galvoti." Tiesos tame buvo. Pamenu sprendėm uždavinius rinkimų rezultatams skaičiuoti. Užduotis buvo turint tuos pačius duomenis pritaikyti skaičiavimo sistemas taip, kad rinkimus laimėtų vis kitas kandidatas. Laisvai! Taigi priėjome išvados, kad svarbu pasirinkti tinkamą metodą rezultatams apibendrinti ir gausi ko nori. O jei dar turime galimybę įtakoti tiriamųjų imtį... 

Šiuo metu būtent toks yra mano požiūris į tyrimus - įrodyti galima beveik viską, kas yra bandoma įrodyti, bet be mokslinių tyrimų būtų... na mažų mažiausiai nuobodu. Ir net nežinotume, kad lietuviai įsimyli greičiau už amerikiečius.

Pastaruoju metu vis bandžiau aprašyti vieną man patikusią psichologinę studiją. Vis bandžiau, bandžiau ir nusprendžiau papasakoti tik apie esmę.

Psichologai mano, kad triukšminga namų aplinka gali neigiamai įtakoti ankstyvąją kūdikių kalbos raidą. Televizoriaus ar žaidžiančių vaikų keliamas triukšmas apsunkina mažylių darbą bandant atskirti jiems sakomus žodžius ar frazes, nes kalbėdami mes neišskiriame žodžių kableliais, tarpais ir vaikams nėra lengva suprasti kur viena frazė baigiasi ir prasideda kita. Jei aplinkoje girdimas papildomas triukšmas, vaikas, negalėdamas atskirti triukšmo šaltinių, negali suprasti leksikos. Tyrėjas G. Hollich pastebi, kad triukšminguose namuose augantys vaikai turi skurdesnį žodyną, nes jiems yra sudėtinga  išmokti atskirus žodžius. Šiuo atveju kūdikiai į pagalbą pasitelkia regą - matant kalbančiojo veidą lengviau suprasti kada baigiasi žodis ir kada prasideda kitas. Bet gi įvairių garsų yra aplink pilna, tai kiek triukšmo yra jau per daug? Suaugusieji nesusimąsto, bet yra žinoma (jau kitas tyrimas), kad kūdikiai visus namuose sklindančius garsus girdi vienodai, jie negeba koncentruoti dėmesio būtent į mamos balsą, o ne į reklaminę dainelę sklindančią iš TV. 

Norėdami paskatinti vaiką, galime naudoti į vaiką nukreiptą kalbą, t.y. kalbėti garsiau, maksimaliai sumažinti aplink sklindantį triukšmą ir įsitikinti, kad vaikas mato jūsų veidą ir rankas. 

Kodėl nusprendžiau aprašyti būtent šį tyrimą? Tiesiog daug skaičiau plikus sakinius apie tai, kaip gestų kalba gali pagreitinti vaikų verbalinės kalbos išmokimą ir vis norėdavosi nors kokio įrodymo, nors ko apčiuopiamo ar to, ką tikrai suprasčiau. Faktas, kad vaikas matydamas kalbančiojo veidą (lūpas, mimikas, kūną) mokosi greičiau, man atrodo įtikinantis, ar ne?

Nuotrauka paimta iš www.highlighthealth.com