Tiems, kas nespėjo paskaityti vasario "Mažylio"

Mes kalbame rankytėmis!

Mokytoja skaito knygą. Mamos, susėdusios ratu, gaudo kiekvieną žodį, mažyliai irgi stebi įbedę akis. Literatūros pamoka, ne kitaip. Na, gal truputį kitaip, nes mokytoja skaitydama metinukams dar gestu parodo kiekvieną paveikslėlį. Tai girdinčių kūdikių gestų kalbos pamokėlė. Kodėl mamos moko savo puikiai girdinčius mažylius gestų kalbos?

Kai burnytė pilna ir negali paprašyti "dar". 

Kai mano sūnui Joriui buvo aštuoni mėnesiai, sužinojau apie man visiškai naują dalyką – girdinčių kūdikių gestų kalbą. Ją išmokę galime abipusiai bendrauti su dar nė metų neturinčiais kūdikiais. Kadangi mačiau, kaip sūnus bando mums pasakoti, kuo jis gyvas, ir suvokiau, kad kalbėti 9-ių mėnesių jis tikrai nepradės, labai užsidegiau pabandyti išmokyti jį bent keleto gestų, kurių pagalba vaikas galėtų atkreipti mano dėmesį į jam įdomias veiklas. Informacija, kurią radau internete, buvo gana paviršutiniška. Supratusi, kad kompiuteris neatsakys į visus man kilusius klausimus, susiradau gestų kalbos mokyklą JAV, kurią įkūrė vienas iš girdinčių kūdikių gestų kalbos pradininkų dr. Joseph Garcia. Pamažu įsisavinau „Sign2Me“ („Rodyk man gestais“) paruoštą mokymo(si) programą, kuri skirta girdinčius kūdikius auginančioms šeimoms, auklėms, darželių auklėtojams. Įvertinusi laiko sąnaudas ir gautą žinių kiekį iš interneto, nusprendžiau, kad galiu pabandyti gauti instruktorės laipsnį ir sutaupyti daugybę laiko kitiems tėvams, norintiems savo vaikučius mokyti gestų kalbos. Džiugiai nuteikė ir tai, kad labai patiko ir gerai sekėsi mokytis gestų kalbų (tiek amerikiečių internetu, tiek lietuvių gestų kalbos paskaitose). Kadangi turiu mokytojo diplomą, tai pamokas vesti man nebuvo naujovė. Išlaikiusi reikiamus testus ir užpildžiusi begalę formų, gavau galimybę naudoti „Sign2Me“ programą savo mokymams. Beveik metus teko padirbėti prie adaptacijos, bet šiuo metu galiu džiaugtis rezultatais: jau yra įrašytos dainelės, parinktos būtent taip, kad mokytis gestų kalbos būtų linksma tiek vaikučiams, tiek jų ugdytojams; pamokos sudėstytos taip, kad visiems būtų paprasta ir lengva mokytis; ir visų svarbiausia - jau viskas paruošta, kad būtų galima mokyti girdinčius vaikučius lietuvių (ne amerikiečių) gestų kalbos.

Taip gyventi įdomiau!

Dr. J. Garcia, dirbdamas gestų kalbos vertėju, pastebėjo, kad kurčiųjų tėvų girdintys vaikai su savo tėvais abipusiai bendrauti pradeda daug anksčiau, nei girdintys vaikai su girdinčiais tėvais. 1987 metais jis pradėjo tirti gestų kalbos įtaką girdinčiųjų vaikų ir tėvų bendravimui.  Tyrimų rezultatai nustebino patį tyrėją – jau šešių-septynių mėnesių kūdikis, supažindintas su gestais ir nuolat juos matydamas, gali pradėti pats juos rodyti aštuntą-devintą mėnesį. Susisteminęs savo tyrimus, jis sudarė gestų mokymo programą tėvams ir pedagogams „SIGN with your BABY“.

Kai įsigijau dr. J. Gracia parašytą knygą, jo siūloma mokymo sistema pasirodė nesudėtinga ir suprantama, todėl labai noriai ėmiau mokytis, juolab, kad ir to mokslo nebuvo tiek jau daug. Pirmiausia ėmiau rodyti rekomenduojamus gestus: VALGYTI, GERTI, MAMA, TĖTIS. Pastebėjau, kad GERTI ir tėvų gestai sūnaus nesudomino, tad iškart prijungiau MIEGOTI, KAMUOLYS, LEMPA, KATĖ, MAŠINA. Tai tikrai padarė vaikui įspūdį, nes jis tiesiog ėmė akyliau mane stebėti, laukti ne tik žodžio, bet ir žiūrėti, koks veiksmas palydi žodį. Jorio pirmasis gestas buvo VALGYTI, kai smagiai leisdami laiką nesužiūrėjom, kad jau vakarienės metas (o sakoma, kad tokių dalykų tėvai nepamiršta...). Kitą dieną jis parodė KNYGĄ ir šeimos draugą pakvietė jam paskaityti. Džiaugsmo buvo pilni namai. Supratęs, kad bendrauti gali ne tik žodžiais, o ir gestais, sūnus vis prašydavo paskaityti – jis versdavo paveikslėlių knygeles ir baksnodavo pirštuku, kurį herojų įvardinti. Pradžioje tai buvo tik katės ir meškiukai, vėliau visi be išimties paveikslėliai turėjo būti įvardinti, parodyti gestais ir dar kas nors apie juos papasakota.

Joris, būdamas 16 mėnesių, jau rodė virš 70 gestų. Kartą aš jį vis raginau eiti iš kiemo ir net pyktelėjau, kodėl sūnelis neklauso, o jis gestais parodė, kad ieško katės, pasislėpusios po krūmais.“

"Karšta"

Kur kas daugiau, nei parodymas pirštuku

Gestų kalbos mokėjimas nėra tik būdas kuo anksčiau prakalbinti kūdikį ir palengvinti sau buitį, kaip gali susidaryti įspūdis. Taip, tai viena iš priežasčių (ypač ji atrodo svarbi jauniems tėveliams, auginantiems pirmagimį, kai yra svarbus kiekvienas kūdikio mirktelėjimas), tačiau pradėjus mokyti(s) gestų, tėvai pastebi ir daugiau malonių pasikeitimų namuose.

· Mažyliai mažiau nervinasi. Juo galima lengviau apsaugoti nuo isterijos priepuolių, verkimo dėl to, kad: „Net tie, artimiausi ir mylimiausi, net tie manęs nesupranta, juk taip aiškiai sakau: „ba ba bi ba“, taigi gerti, GERTI prašau!“.

· Tėvai atsipalaiduoja, nes gestai sumažina spėliojimo: „O čia jis rodo į paveikslą ar nori, kad paduočiau knygą nuo lentynos?“, „O dabar jis prašo banano ar kriaušės?“, „O mes dabar einam žaisti ar į tualetą?“, „O čia pasakė KAmuolys ar KAtė? Na, nematau aš tos katės, tai gal atnešiu kamuolį.“

·  Vaikai, mokęsi gestų, yra labiau linkę skaityti knygas. Tiesiog viena iš populiariausių mokymo priemonių yra piešinėlių knygos, todėl tėvai mielai jas skaito su vaikais, o vaikams labai patinka, kad tėvai dar ir rodo gestus.

·  Pastebėta, kad mažyliai ima anksčiau kalbėti ir pirmieji tariami žodžiai dažniausiai būna jau išmokti gestai. Šia tema yra daug tyrimų. Panašu, kad kiekvienas prie gestų kalbos skirtos girdintiems vaikams prisilietęs mokslininkas norėjo pats tuo įsitikinti. Apibendrinant, buvo pastebėta, kad gestų mokyti vaikai pradėjo anksčiau kalbėti. Gal tai įtakoja, kad jie išmoksta anksčiau bendrauti, užmegzti pokalbį. Gal tai, kad gali patys užduoti temą, kuria nori, kad tėvai pasakotų. O gal ir tai, kad tėvai ima intensyviau bendrauti su savo kūdikiais, kai yra bent mažytė galimybė gauti atsakymą. 

·  Pradėjus kalbėti, šių vaikų žodynas būna platesnis, jie anksčiau pradeda naudoti kalboje pilnus sakinius. Juk vaikas dar būdamas kūdikis suprato, kad žmonės perduoda vieni kitiems informaciją žodžiais (gal jis tai ir daro dar gestais, bet turi siekiamybę būti kaip mamytė ir tėvelis). Vaikas, padėjęs kalbėti, jau žino bendravimo galimybes, jam jau nebereikia mokytis tėvams perduoti informacijos. Pradėjus kalbėti jų žodynas būna gerokai didesnis nei vaikučių, kurie gestų nesimokė. Tiesiog mokantis žodžius yra naudojamas dešinysis smegenų pusrutulis, o rodant – kairysis. Žodis įsimenamas ne tik kaip garsas (audialiai), bet ir kaip veiksmas (kinestetiškai). Kūdikiai, būdami kinestetikais (liesti, ragauti jų mėgstamiausias užsiėmimas), be pastangų įvaldo šį informacijos priėmimo būdą ir drąsiai mokosi gestų. Pradėjus kalbėti, kai reikia atgaminti akustinius garsus, jie kartais pasitelkia į pagalbą ir rankų judesius. Taip pat ir vyresni vaikai mokosi skaityti. Išmokę rankutėmis parodyti abėcėlę, jie kiekvienai raidei (simboliui) parodo gestą, ištaria garsą, o po to garsus sujungia į žodį. Ši mokymosi skaityti programa yra taikoma Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Apskritai, gestų kalba šiuo metu taip populiarėja, kad kai kurios šalys įtraukia ją į ikimokyklinio ugdymo programas (JAV tai jau padarė, Slovėnija šiuo metu mėgina diegti).

· Girdintys vaikai, mokęsi gestų kalbą, yra empatiškesni. Jie jautresni draugų emocijoms ir išgyvenimams, daug geriau supranta jų jausmus ir nuotaikas. Taip pat gestai gelbsti, kai prireikia diskretiškumo. Viena darželio auklėtoja pasakojo istoriją apie mergaitę, su kuria grupiokai nenorėjo draugauti. Ji buvo emocinga, visada geros nuotaikos ir labai mylėjo grupės draugus - taip labai, kad šie nuo jos apkabinimų dažnai imdavo verkti. Auklėtoja išmokė ją gesto ŠVELNIAI ir pamačiusi, kad ji bėga apkabinti kitą vaiką stengdavosi spėti parodyti šį gestą. Tai buvo priminimas, kad mergaitė taip stipriai nespaustų glėbyje kitų vaikų. Situacija sparčiai ėmė gerėti.

Taigi nėra vienos priežasties, kodėl verta mokyti kūdikius gestų kalbos, priežasčių yra begalės ir jos visos vėliau ar anksčiau tampa svarbios. Net jei šiandien tėvų tikslas nėra, kad jų 18 mėnesių kūdikis rodytų 80 gestų, bet jei jis gebės parodyti, kad myli tėvelius ir savo mylimuką, tai bet kuri močiutė, iki tol nepritarusi gestų mokymui, labai džiaugsis.

Eime mokytis!

Keletas patarimų, kaip mokyti kūdikį gestų kalbos.

1. Tardami žodį, parodykite gestą. Nepamirškite, kad vaikai mus girdi, ir mes su jais bendraujame ne gestais, mes su jais bendraujame verbaliai. Atsimenat, kaip rodote vaikams ate? Automatiškai, ar ne? Tad ir kitus gestus galima išmokti taip rodyti, tai tikrai paprasta.

2. Neorganizuokite pamokų. Metinukui pasirodysit keistokas, pasodinęs jį prieš vadovėlį ir be perstojo kartodamas MEŠKA, MEŠKA, MEŠKA... Ir išvis, nėra čia ko mokytis, geriau pažaisti!

3. Nepamirškite tinkamo konteksto. Juk taip sunku suprasti, kas yra elektra, kai negali jos pačiupinėti ir paragauti. O jei taip kalbama apie prieš tris dienas matytą fontaną? Visiška maišatis! O gal galima sužinoti, kaip rodyti šitą kamuolį? Ne, ne tą kaip pomidoras, tą kaip dangus. Taip pat? KAMUOLYS? Na gerai, lai jis irgi būna kamuolys. 

4. Tikėkitės, kad vaikas rodys gestus. Pamokose tenka pastebėti, kad tėvai nelabai tikisi ar išvis nesitiki, kad vaikas rodys gestus. Jie būna įsitikinę, kad mažylis nieko nerodo, o mokytoja pastebi, ir kartais net ne vieną, o kelis gestus, parodytus per pamoką. Žiūrėjimas į vaikus irgi daro stebuklus!

Ne visad suprantu, ką sako, bet visad - ką rodo

Aušra Pareigienė  -  metukų ir dviejų mėnesių Urtės mama, informacinių technologijų specialistė

Į gestų kalbos kursus mudvi su dukrele Urte atėjome, kai jau buvo dešimt mėnesių. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad baigusios kursus mudvi su Urte jau šiek tiek „susikalbėsime“ gestais, kad mažylė man parodys, jog nori, kad aš ją panešiočiau, nori valgyti ar atsigerti. Tačiau jau per pirmąją pamokėlę mokytoja Asta pasakė, kad mūsų lūkesčiai yra per dideli ir juos teks „susišvelninti“. Tą pirmąjį kartą vaikučiai žaidė vieni, o gestų kalbos mokėmės mes, mamytės:  mokytoja gestikuliavo rankomis ir tuo pačiu rodė įvairius gestus. Iš pradžių viskas pasirodė esą labai paprasta. Sužinojome, kiek gestų mokės mama, kiek – vaikas. Išgirdome ir dar vieną naujieną – namuose gestų turime mokyti ir tėtį, ir senelius – šeimoje visi turi rodyti gestus, tuomet ir vaikas juos rodys. Mama gali išmokti 200 – 300 gestų, o vaikai – įvairiai. Atėjusios  į antrąją pamokėlę mudvi su Urte jau pradėjome mokytis, kaip parodyti, pavyzdžiui, katytę, šuniuką, nosytę, karvę, triušį.  Mano mergytė, kaip ir kiti vaikai, nelabai kreipė dėmesį į gestus, bent man taip atrodė. Namuose aš jai rodydavau paveiksliuką ir tuo pačiu gestą, lauke – paukštį. Tėveliui rodėme gestus po kiekvienos pamokėlės – jis mokėsi noriai. O štai mūsų dukrytė tik po mėnesio pradėjo rodyti vieną gestą: “Dar“. Dar  pasupk, dar pažaiskime... Kitų gestų mokėmės ilgai ir kantriai. Parodydavau vieną gestą ir ji  po savaitėlės jau rodydavo jį pati, o kartais daug sykių rodydavau vieną ir tą patį gestą, tačiau Urtė jo nenorėdavo rodyti ir gana.

Kai baigėme kursus, mokytoja liepė suskaičiuosi, kiek mes, mamos, išmokome gestų ir kiek jų rodo vaikai. Aš pati išmokau rodyti maždaug 30 gestų, o Urtė  - devynis. Dabar mano dukrytė rodo maždaug 20 gestų, o aš stengiuosi išmokti kuo daugiau.

Urtė  rodo tai, ką ji nori. Eidamos iš kiemo į namus, mudvi visuomet pasisupame. Urtė  - sūpynių niekaip nepraleis, ji sukryžiuoja apmautas pirštinytėmis rankutes ir rodo: „Noriu suptis“. Pamačiusi papuoštą kalėdinę eglutę, mergytė sustatė rankutes ir rodė: “Eglutė mirga“. Kiekvienas mūsų rytas prasideda vienu gestuku: sudėjusi vieną ant kitos rankutes mergaitė rodo lempą. Urtė jau taria pirmuosius žodžius, tačiau, kaip ir visų vaikų, jos pirmieji žodeliai labai neaiškūs. Tad sakydama kažką panašaus į „Dar“ mano dukrytė prideda ir gestą. Ką ji sako, ne visada suprantu, tačiau visada pamatau, ką jį rodo. Ir jaučiu - Urtei patinka, kad aš ją suprantu, dėl to ji jaučiais saugesnė ir ramesnė.. 

Eglė Kulvietienė