Kūdikio kalba

Kaip mes paaugom per metus!

noreply@blogger.com (Asta) — Fri, 04 May 2012 06:12:00 +0000

Tai buvo pirmieji metai, kai darbą derinau su mamos statusu ir pagaliau atėjo apšvietimas, kad tai nėra taip paprasta. Neužtenka fakto, jog jie lanko patį geriausią darželį Vilniuje, kad juos prižiūri nuostabūs specialistai, jie vis tiek suserga ir serga būtent tą dieną, kai mama privalo dalyvauti svarbiuose mokymuose. Ir noriu padėkoti savo šeimai - tėvams ir vyrui, kurie geba persiversti per galvas ir paslaugyti ligoniukus. Nors prabėgo metai, dar nesusivokiu su esama situacija ir vis laukiu kol kas nors (kažkas) pasikeis :) Bet tuo pačiu per šiuos metus spėjau padaryti kelis planuotus darbus, juos išbandyti mokymuose ir net patobulinti.

DRAUGAS

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad dėka tarptautinio projekto Tiny signers, visi girdinčių kūdikių gestų kalbos mokymai jau vyksta lietuvių gestų kalbos pagrindu. Galvojant apie kūdikius, vis kyla klausimas - na koks gi skirtumas, kokius gestus naudosime pabiručių mokymui, juk pradėję kalbėti, jie vis tiek palaipsniui juos pamirš. Šiandien džiaugiuosi, kad pasirinkau sunkesnį kelią - kelią, kur gauti mokymų medžiagą nėra taip paprasta, kur daug povandeninių srovių ir vis tiek kažkam nepatiksi/neįtiksi. Bet šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad vienas malonumas mokyti lietuvių gestų kalbos, nes, kaip sakė viena mama per seminarą - "Čia Lietuva, čia lietūs lyja..." ir kiti tėvai tyliai palingavo galvas pritardami. Tai tiesiog labai sava.

Antras dalykas, ko labai troškau, tai į kursą įtraukti emocinio intelekto pamokas. Ačiū Indrei ir Kimochis [kimočiams], kurie yra sukurti pasibelsti į vaikų širdeles jiems priimtiniausiu būdu. Pamokos su kimočias visada būna pavykusios, nes tėvai atsipalaiduoja pamatę, kad galima vaikams paprastai paaiškinti nepriimtiną elgesį ir jo pasekmes, išmokyti juos būti maloniais ir patys tėvai išmoksta ramiai priimti vaikų jausmus. Vaikai nesustodami žavisi žaislais, išnarsto juos ir mėgaujasi jų kompanija.

Ir pagaliau trečias per metus nuveiktas darbas - į Pasaulį paleistos dainelės, skirtos mažyliams gestų kalbos mylėtojams. Kuo jos skiriasi nuo kitų vaikiškų dainelių? Jos sukurtos būtent taip, kad vaiko gyvenime esantys ir juos supantys daiktai ar reiškiniai atsispindėtų dainų žodžiuose. Mano keturmetis labai mėgsta šias daineles, nes besiruošdamas į kiemą gali dainuoti apie drabužius, nes eidamas miegoti niūniuoja miego dainelę, nes mindamas dviratį (na, gerai, keturratį :)) vis kartoja "Zum-zum-zum-zum". Mano mažoji jomis džiaugiasi, nes pagauna jai žinomus žodžius ir pribėgusi rodo jų gestus (a la "Mamyt, taigi apie katinėlį dainuoja!"), nes melodijos linksmos ir jai patinka pagal jas šokti.

Taigi tokie trys didieji mano šių metų džiaugsmai. Jau turiu planą kaip ir kur tobulėsiu ateinančiais metais ir tikiuosi visas Pasaulis man padės padaryti užsibrėžus darbus. O dabar ramia sąžine išeinu paatostogauti su savo pabiručiais ir bandysiu skaidrinti jiems dienas kaip tik išmanydama. Iki kitų metų ir kitų siurprizų, kuriuos jau esu suplanavusi savo mažiesiems mokynukams!

Ir auklėtojai mokosi gestų kalbos...

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 15 Mar 2012 13:36:00 +0000

Kai pirmą kartą vedžiau gestų kalbos mokymus ikimokyklinukų pedagogams, ruošdamasi jiems nuolat save drąsinau: jie (pedagogai) bus tikri šaunuoliai, jie nori išgirsti apie tai... Taip ir buvo, jie buvo tikri šaunuoliai, vykdė visas užduotis kruopščiai ir su užsidegimu. Tad pradėdama rašyti šį įrašą pirmiausia ir noriu padėkoti "Vaikystės sodo" mokytojams už artumą ir draugiškumą.

Nugalėtojų džiaugsmas

Vakar pabaigiau "Tiny Signers" projekto organizuojamus mokymus darželių auklėtojas. Širdis daužėsi iš džiaugsmo sužinojus, kad norinčių atsirado gerokai daugiau nei galėjome priimti. Kursai truko tris dienas po vieną per savaitę. Buvo smagu stebėti kaip keičiasi mokytojų požiūris - pirmą dieną daugelio akyse buvo žvilgsnis "apie ką tu čia?" Antrą dieną jis jau pasikeitė į "o, įdomu!" Trečią dieną žvilgsnio nebebuvo - mačiau kaip vieni vis bando išmokti gestus, antri jau buvo pradėję rodyti gestus klasėse ir gavę užduočių iš vaikų (viena mokytoja turėjo sužinoti kaip rodyti žemėlapį :)), kiti jau patys siūlė kur ir kaip dar galėtų įtraukti gestus į savo programą. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pabendrauti su įvairesniais, ne tik savo vaikų, darželių auklėtojais, pamatyti, kad yra ir daugiau tokių, kurie tiki savo darbu, yra drąsūs, kad galėtų būti vaikais ir nepavargstantys jais būti.

Bandydama aprėpti viską ką man davė pastarieji mokymai pagavau save vis grįžtant prie bičiulės išsakytos minties (kuri tikrai nėra niekam naujiena:)): būkim su tais, kuriems mūsų reikia ir neleiskim, kad mus sužlugdytų tie, kam mes nerūpim.

Beje, ar žinojote, kad daugelis suaugusiųjų, kurie ateina mokytis lietuvių gestų kalbos į klausimą "Kodėl?" atsako baisiai paprastai: "Gražu."

Tiems, kas nespėjo paskaityti vasario "Mažylio"

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 27 Feb 2012 19:14:00 +0000

Mes kalbame rankytėmis!

Mokytoja skaito knygą. Mamos, susėdusios ratu, gaudo kiekvieną žodį, mažyliai irgi stebi įbedę akis. Literatūros pamoka, ne kitaip. Na, gal truputį kitaip, nes mokytoja skaitydama metinukams dar gestu parodo kiekvieną paveikslėlį. Tai girdinčių kūdikių gestų kalbos pamokėlė. Kodėl mamos moko savo puikiai girdinčius mažylius gestų kalbos?

Kai burnytė pilna ir negali paprašyti "dar".

Kai mano sūnui Joriui buvo aštuoni mėnesiai, sužinojau apie man visiškai naują dalyką – girdinčių kūdikių gestų kalbą. Ją išmokę galime abipusiai bendrauti su dar nė metų neturinčiais kūdikiais. Kadangi mačiau, kaip sūnus bando mums pasakoti, kuo jis gyvas, ir suvokiau, kad kalbėti 9-ių mėnesių jis tikrai nepradės, labai užsidegiau pabandyti išmokyti jį bent keleto gestų, kurių pagalba vaikas galėtų atkreipti mano dėmesį į jam įdomias veiklas. Informacija, kurią radau internete, buvo gana paviršutiniška. Supratusi, kad kompiuteris neatsakys į visus man kilusius klausimus, susiradau gestų kalbos mokyklą JAV, kurią įkūrė vienas iš girdinčių kūdikių gestų kalbos pradininkų dr. Joseph Garcia. Pamažu įsisavinau „Sign2Me“ („Rodyk man gestais“) paruoštą mokymo(si) programą, kuri skirta girdinčius kūdikius auginančioms šeimoms, auklėms, darželių auklėtojams. Įvertinusi laiko sąnaudas ir gautą žinių kiekį iš interneto, nusprendžiau, kad galiu pabandyti gauti instruktorės laipsnį ir sutaupyti daugybę laiko kitiems tėvams, norintiems savo vaikučius mokyti gestų kalbos. Džiugiai nuteikė ir tai, kad labai patiko ir gerai sekėsi mokytis gestų kalbų (tiek amerikiečių internetu, tiek lietuvių gestų kalbos paskaitose). Kadangi turiu mokytojo diplomą, tai pamokas vesti man nebuvo naujovė. Išlaikiusi reikiamus testus ir užpildžiusi begalę formų, gavau galimybę naudoti „Sign2Me“ programą savo mokymams. Beveik metus teko padirbėti prie adaptacijos, bet šiuo metu galiu džiaugtis rezultatais: jau yra įrašytos dainelės, parinktos būtent taip, kad mokytis gestų kalbos būtų linksma tiek vaikučiams, tiek jų ugdytojams; pamokos sudėstytos taip, kad visiems būtų paprasta ir lengva mokytis; ir visų svarbiausia - jau viskas paruošta, kad būtų galima mokyti girdinčius vaikučius lietuvių (ne amerikiečių) gestų kalbos.

Taip gyventi įdomiau!

Dr. J. Garcia, dirbdamas gestų kalbos vertėju, pastebėjo, kad kurčiųjų tėvų girdintys vaikai su savo tėvais abipusiai bendrauti pradeda daug anksčiau, nei girdintys vaikai su girdinčiais tėvais. 1987 metais jis pradėjo tirti gestų kalbos įtaką girdinčiųjų vaikų ir tėvų bendravimui. Tyrimų rezultatai nustebino patį tyrėją – jau šešių-septynių mėnesių kūdikis, supažindintas su gestais ir nuolat juos matydamas, gali pradėti pats juos rodyti aštuntą-devintą mėnesį. Susisteminęs savo tyrimus, jis sudarė gestų mokymo programą tėvams ir pedagogams „SIGN with your BABY“.

Kai įsigijau dr. J. Gracia parašytą knygą, jo siūloma mokymo sistema pasirodė nesudėtinga ir suprantama, todėl labai noriai ėmiau mokytis, juolab, kad ir to mokslo nebuvo tiek jau daug. Pirmiausia ėmiau rodyti rekomenduojamus gestus: VALGYTI, GERTI, MAMA, TĖTIS. Pastebėjau, kad GERTI ir tėvų gestai sūnaus nesudomino, tad iškart prijungiau MIEGOTI, KAMUOLYS, LEMPA, KATĖ, MAŠINA. Tai tikrai padarė vaikui įspūdį, nes jis tiesiog ėmė akyliau mane stebėti, laukti ne tik žodžio, bet ir žiūrėti, koks veiksmas palydi žodį. Jorio pirmasis gestas buvo VALGYTI, kai smagiai leisdami laiką nesužiūrėjom, kad jau vakarienės metas (o sakoma, kad tokių dalykų tėvai nepamiršta...). Kitą dieną jis parodė KNYGĄ ir šeimos draugą pakvietė jam paskaityti. Džiaugsmo buvo pilni namai. Supratęs, kad bendrauti gali ne tik žodžiais, o ir gestais, sūnus vis prašydavo paskaityti – jis versdavo paveikslėlių knygeles ir baksnodavo pirštuku, kurį herojų įvardinti. Pradžioje tai buvo tik katės ir meškiukai, vėliau visi be išimties paveikslėliai turėjo būti įvardinti, parodyti gestais ir dar kas nors apie juos papasakota.

Joris, būdamas 16 mėnesių, jau rodė virš 70 gestų. Kartą aš jį vis raginau eiti iš kiemo ir net pyktelėjau, kodėl sūnelis neklauso, o jis gestais parodė, kad ieško katės, pasislėpusios po krūmais.“

"Karšta"

Kur kas daugiau, nei parodymas pirštuku

Gestų kalbos mokėjimas nėra tik būdas kuo anksčiau prakalbinti kūdikį ir palengvinti sau buitį, kaip gali susidaryti įspūdis. Taip, tai viena iš priežasčių (ypač ji atrodo svarbi jauniems tėveliams, auginantiems pirmagimį, kai yra svarbus kiekvienas kūdikio mirktelėjimas), tačiau pradėjus mokyti(s) gestų, tėvai pastebi ir daugiau malonių pasikeitimų namuose.

· Mažyliai mažiau nervinasi. Juo galima lengviau apsaugoti nuo isterijos priepuolių, verkimo dėl to, kad: „Net tie, artimiausi ir mylimiausi, net tie manęs nesupranta, juk taip aiškiai sakau: „ba ba bi ba“, taigi gerti, GERTI prašau!“.

· Tėvai atsipalaiduoja, nes gestai sumažina spėliojimo: „O čia jis rodo į paveikslą ar nori, kad paduočiau knygą nuo lentynos?“, „O dabar jis prašo banano ar kriaušės?“, „O mes dabar einam žaisti ar į tualetą?“, „O čia pasakė KAmuolys ar KAtė? Na, nematau aš tos katės, tai gal atnešiu kamuolį.“

· Vaikai, mokęsi gestų, yra labiau linkę skaityti knygas. Tiesiog viena iš populiariausių mokymo priemonių yra piešinėlių knygos, todėl tėvai mielai jas skaito su vaikais, o vaikams labai patinka, kad tėvai dar ir rodo gestus.

· Pastebėta, kad mažyliai ima anksčiau kalbėti ir pirmieji tariami žodžiai dažniausiai būna jau išmokti gestai. Šia tema yra daug tyrimų. Panašu, kad kiekvienas prie gestų kalbos skirtos girdintiems vaikams prisilietęs mokslininkas norėjo pats tuo įsitikinti. Apibendrinant, buvo pastebėta, kad gestų mokyti vaikai pradėjo anksčiau kalbėti. Gal tai įtakoja, kad jie išmoksta anksčiau bendrauti, užmegzti pokalbį. Gal tai, kad gali patys užduoti temą, kuria nori, kad tėvai pasakotų. O gal ir tai, kad tėvai ima intensyviau bendrauti su savo kūdikiais, kai yra bent mažytė galimybė gauti atsakymą.

· Pradėjus kalbėti, šių vaikų žodynas būna platesnis, jie anksčiau pradeda naudoti kalboje pilnus sakinius. Juk vaikas dar būdamas kūdikis suprato, kad žmonės perduoda vieni kitiems informaciją žodžiais (gal jis tai ir daro dar gestais, bet turi siekiamybę būti kaip mamytė ir tėvelis). Vaikas, padėjęs kalbėti, jau žino bendravimo galimybes, jam jau nebereikia mokytis tėvams perduoti informacijos. Pradėjus kalbėti jų žodynas būna gerokai didesnis nei vaikučių, kurie gestų nesimokė. Tiesiog mokantis žodžius yra naudojamas dešinysis smegenų pusrutulis, o rodant – kairysis. Žodis įsimenamas ne tik kaip garsas (audialiai), bet ir kaip veiksmas (kinestetiškai). Kūdikiai, būdami kinestetikais (liesti, ragauti jų mėgstamiausias užsiėmimas), be pastangų įvaldo šį informacijos priėmimo būdą ir drąsiai mokosi gestų. Pradėjus kalbėti, kai reikia atgaminti akustinius garsus, jie kartais pasitelkia į pagalbą ir rankų judesius. Taip pat ir vyresni vaikai mokosi skaityti. Išmokę rankutėmis parodyti abėcėlę, jie kiekvienai raidei (simboliui) parodo gestą, ištaria garsą, o po to garsus sujungia į žodį. Ši mokymosi skaityti programa yra taikoma Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Apskritai, gestų kalba šiuo metu taip populiarėja, kad kai kurios šalys įtraukia ją į ikimokyklinio ugdymo programas (JAV tai jau padarė, Slovėnija šiuo metu mėgina diegti).

· Girdintys vaikai, mokęsi gestų kalbą, yra empatiškesni. Jie jautresni draugų emocijoms ir išgyvenimams, daug geriau supranta jų jausmus ir nuotaikas. Taip pat gestai gelbsti, kai prireikia diskretiškumo. Viena darželio auklėtoja pasakojo istoriją apie mergaitę, su kuria grupiokai nenorėjo draugauti. Ji buvo emocinga, visada geros nuotaikos ir labai mylėjo grupės draugus - taip labai, kad šie nuo jos apkabinimų dažnai imdavo verkti. Auklėtoja išmokė ją gesto ŠVELNIAI ir pamačiusi, kad ji bėga apkabinti kitą vaiką stengdavosi spėti parodyti šį gestą. Tai buvo priminimas, kad mergaitė taip stipriai nespaustų glėbyje kitų vaikų. Situacija sparčiai ėmė gerėti.

Taigi nėra vienos priežasties, kodėl verta mokyti kūdikius gestų kalbos, priežasčių yra begalės ir jos visos vėliau ar anksčiau tampa svarbios. Net jei šiandien tėvų tikslas nėra, kad jų 18 mėnesių kūdikis rodytų 80 gestų, bet jei jis gebės parodyti, kad myli tėvelius ir savo mylimuką, tai bet kuri močiutė, iki tol nepritarusi gestų mokymui, labai džiaugsis.

Eime mokytis!

Keletas patarimų, kaip mokyti kūdikį gestų kalbos.

1. Tardami žodį, parodykite gestą. Nepamirškite, kad vaikai mus girdi, ir mes su jais bendraujame ne gestais, mes su jais bendraujame verbaliai. Atsimenat, kaip rodote vaikams ate? Automatiškai, ar ne? Tad ir kitus gestus galima išmokti taip rodyti, tai tikrai paprasta.

2. Neorganizuokite pamokų. Metinukui pasirodysit keistokas, pasodinęs jį prieš vadovėlį ir be perstojo kartodamas MEŠKA, MEŠKA, MEŠKA... Ir išvis, nėra čia ko mokytis, geriau pažaisti!

3. Nepamirškite tinkamo konteksto. Juk taip sunku suprasti, kas yra elektra, kai negali jos pačiupinėti ir paragauti. O jei taip kalbama apie prieš tris dienas matytą fontaną? Visiška maišatis! O gal galima sužinoti, kaip rodyti šitą kamuolį? Ne, ne tą kaip pomidoras, tą kaip dangus. Taip pat? KAMUOLYS? Na gerai, lai jis irgi būna kamuolys.

4. Tikėkitės, kad vaikas rodys gestus. Pamokose tenka pastebėti, kad tėvai nelabai tikisi ar išvis nesitiki, kad vaikas rodys gestus. Jie būna įsitikinę, kad mažylis nieko nerodo, o mokytoja pastebi, ir kartais net ne vieną, o kelis gestus, parodytus per pamoką. Žiūrėjimas į vaikus irgi daro stebuklus!

Ne visad suprantu, ką sako, bet visad - ką rodo

Aušra Pareigienė - metukų ir dviejų mėnesių Urtės mama, informacinių technologijų specialistė

Į gestų kalbos kursus mudvi su dukrele Urte atėjome, kai jau buvo dešimt mėnesių. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad baigusios kursus mudvi su Urte jau šiek tiek „susikalbėsime“ gestais, kad mažylė man parodys, jog nori, kad aš ją panešiočiau, nori valgyti ar atsigerti. Tačiau jau per pirmąją pamokėlę mokytoja Asta pasakė, kad mūsų lūkesčiai yra per dideli ir juos teks „susišvelninti“. Tą pirmąjį kartą vaikučiai žaidė vieni, o gestų kalbos mokėmės mes, mamytės: mokytoja gestikuliavo rankomis ir tuo pačiu rodė įvairius gestus. Iš pradžių viskas pasirodė esą labai paprasta. Sužinojome, kiek gestų mokės mama, kiek – vaikas. Išgirdome ir dar vieną naujieną – namuose gestų turime mokyti ir tėtį, ir senelius – šeimoje visi turi rodyti gestus, tuomet ir vaikas juos rodys. Mama gali išmokti 200 – 300 gestų, o vaikai – įvairiai. Atėjusios į antrąją pamokėlę mudvi su Urte jau pradėjome mokytis, kaip parodyti, pavyzdžiui, katytę, šuniuką, nosytę, karvę, triušį. Mano mergytė, kaip ir kiti vaikai, nelabai kreipė dėmesį į gestus, bent man taip atrodė. Namuose aš jai rodydavau paveiksliuką ir tuo pačiu gestą, lauke – paukštį. Tėveliui rodėme gestus po kiekvienos pamokėlės – jis mokėsi noriai. O štai mūsų dukrytė tik po mėnesio pradėjo rodyti vieną gestą: “Dar“. Dar pasupk, dar pažaiskime... Kitų gestų mokėmės ilgai ir kantriai. Parodydavau vieną gestą ir ji po savaitėlės jau rodydavo jį pati, o kartais daug sykių rodydavau vieną ir tą patį gestą, tačiau Urtė jo nenorėdavo rodyti ir gana.

Kai baigėme kursus, mokytoja liepė suskaičiuosi, kiek mes, mamos, išmokome gestų ir kiek jų rodo vaikai. Aš pati išmokau rodyti maždaug 30 gestų, o Urtė - devynis. Dabar mano dukrytė rodo maždaug 20 gestų, o aš stengiuosi išmokti kuo daugiau.

Urtė rodo tai, ką ji nori. Eidamos iš kiemo į namus, mudvi visuomet pasisupame. Urtė - sūpynių niekaip nepraleis, ji sukryžiuoja apmautas pirštinytėmis rankutes ir rodo: „Noriu suptis“. Pamačiusi papuoštą kalėdinę eglutę, mergytė sustatė rankutes ir rodė: “Eglutė mirga“. Kiekvienas mūsų rytas prasideda vienu gestuku: sudėjusi vieną ant kitos rankutes mergaitė rodo lempą. Urtė jau taria pirmuosius žodžius, tačiau, kaip ir visų vaikų, jos pirmieji žodeliai labai neaiškūs. Tad sakydama kažką panašaus į „Dar“ mano dukrytė prideda ir gestą. Ką ji sako, ne visada suprantu, tačiau visada pamatau, ką jį rodo. Ir jaučiu - Urtei patinka, kad aš ją suprantu, dėl to ji jaučiais saugesnė ir ramesnė..

Eglė Kulvietienė

Prisistatymas Mamyčių akademijoje

noreply@blogger.com (Asta) — Fri, 14 Oct 2011 09:40:00 +0000

Iš kur dėstytojai žino, kad studentai dar nesirengia egzaminui? Iš ten pat, kaip ir kiekvienas mokytojas ... studentai dar viską supranta ir nieko neklausinėja. Vakar dariau (reiktų rašyti darėm, nes man įnirtingai padėjo ir mažoji Kotryna) pristatymą gausiam būriui mamų su mažyliais susirinkusių į MEGA mamyčių akademiją. Noriu pasidžiaugti, kad klausytojų buvo tikrai daug ir nors daugelis sakėsi, kad nėra girdėję apie girdinčių kūdikių gestų kalbą, bet pabaigoje užduoti klausimai privertė tuo abejoti ir maloniai nustebino, kitaip sakant, tokius klausimus užduoda tik studentai, kurie mokosi. Noriu pasidžiaugti, kad gestų kalba tampa vis populiaresnė mažylių gyvenimuose ir šia puikia dovana, kurią mums dovanoja kurčiųjų pasaulis, pasinaudoja vis daugiau girdinčių šeimų.

Per labai trumpą laiką (na, man viskas, kas netrunka dvi - tris valandas, yra labai trumpai) klausytojai turėjo galimybę sužinoti kas yra girdinčių kūdikių gestų kalba ir kaip jos mokyti(s), susipažinti su jos panaudojimo galimybėmis skirtinguose vaiko amžiaus tarpsniuose. Pastebėjau, kad tėvelius vis dar stebina, kai pasakoju, kaip mano sūnus (3,5 metų) savarankiškai mokosi dar vienos (anglų) kalbos. Taip, taip, jis pats mokosi ir jau moka kokių 20 pavienių žodžių. Nežinau ar tai įspūdinga, jei vaikas yra mokomas arba auga dvikalbėje šeimoje, bet man tai daro įspūdį, nes šiuo atveju tėvai (mes) visiškai neprisideda prie sūnaus mokymosi. Kaip jis tai daro? Jis mėgsta žiūrėti muzikines laideles Signing time. Ten vedėja parodo gestą, pasako žodį, parodo paveikslėlį ir padainuoja apie tai dainelę. Joris mokėdamas gestus tiesiog įsimena anglišką žodį, pvz. milk, ball, car, o vienas mėgstamiausių yra truck. Juk tai puikus gestų, kaip mokomosios priemonės, panaudojimas augesniems vaikams.

Pabaigai dar noriu padėkoti kolegai Vidmantui Misevičiui už šaunią kompaniją, puikias nuotraukas ir mažosios pranešėjos priežiūrą. Ačiū.

Tyrimai apie tyrimus

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 22 Aug 2011 20:13:00 +0000

Kaip žinia, baigusi vidurinę mokyklą pasirinkau matematikos studijas. Nors, kaip ir mokykloje, taip ir universitete dažnai kildavo klausimas kur mes panaudosime savo žinias, bet čia, priešingai mokyklai, dėstytojai turėdavo parengę atsakymą. Jie sakydavo: "Pradėsite kitaip galvoti." Tiesos tame buvo. Pamenu sprendėm uždavinius rinkimų rezultatams skaičiuoti. Užduotis buvo turint tuos pačius duomenis pritaikyti skaičiavimo sistemas taip, kad rinkimus laimėtų vis kitas kandidatas. Laisvai! Taigi priėjome išvados, kad svarbu pasirinkti tinkamą metodą rezultatams apibendrinti ir gausi ko nori. O jei dar turime galimybę įtakoti tiriamųjų imtį...

Šiuo metu būtent toks yra mano požiūris į tyrimus - įrodyti galima beveik viską, kas yra bandoma įrodyti, bet be mokslinių tyrimų būtų... na mažų mažiausiai nuobodu. Ir net nežinotume, kad lietuviai įsimyli greičiau už amerikiečius.

Pastaruoju metu vis bandžiau aprašyti vieną man patikusią psichologinę studiją. Vis bandžiau, bandžiau ir nusprendžiau papasakoti tik apie esmę.

Psichologai mano, kad triukšminga namų aplinka gali neigiamai įtakoti ankstyvąją kūdikių kalbos raidą. Televizoriaus ar žaidžiančių vaikų keliamas triukšmas apsunkina mažylių darbą bandant atskirti jiems sakomus žodžius ar frazes, nes kalbėdami mes neišskiriame žodžių kableliais, tarpais ir vaikams nėra lengva suprasti kur viena frazė baigiasi ir prasideda kita. Jei aplinkoje girdimas papildomas triukšmas, vaikas, negalėdamas atskirti triukšmo šaltinių, negali suprasti leksikos. Tyrėjas G. Hollich pastebi, kad triukšminguose namuose augantys vaikai turi skurdesnį žodyną, nes jiems yra sudėtinga išmokti atskirus žodžius. Šiuo atveju kūdikiai į pagalbą pasitelkia regą - matant kalbančiojo veidą lengviau suprasti kada baigiasi žodis ir kada prasideda kitas. Bet gi įvairių garsų yra aplink pilna, tai kiek triukšmo yra jau per daug? Suaugusieji nesusimąsto, bet yra žinoma (jau kitas tyrimas), kad kūdikiai visus namuose sklindančius garsus girdi vienodai, jie negeba koncentruoti dėmesio būtent į mamos balsą, o ne į reklaminę dainelę sklindančią iš TV.

Norėdami paskatinti vaiką, galime naudoti į vaiką nukreiptą kalbą, t.y. kalbėti garsiau, maksimaliai sumažinti aplink sklindantį triukšmą ir įsitikinti, kad vaikas mato jūsų veidą ir rankas.

Kodėl nusprendžiau aprašyti būtent šį tyrimą? Tiesiog daug skaičiau plikus sakinius apie tai, kaip gestų kalba gali pagreitinti vaikų verbalinės kalbos išmokimą ir vis norėdavosi nors kokio įrodymo, nors ko apčiuopiamo ar to, ką tikrai suprasčiau. Faktas, kad vaikas matydamas kalbančiojo veidą (lūpas, mimikas, kūną) mokosi greičiau, man atrodo įtikinantis, ar ne?

Nuotrauka paimta iš www.highlighthealth.com

Ką mes veikiam...

noreply@blogger.com (Asta) — Wed, 29 Jun 2011 12:28:00 +0000

... kai ima atrodyti, kad nieko nebeveikiam :)

Oi, ne, darbų visada yra apsčiai. Visokių: ir sunkių, ir lengvų, ir greitų, ir trunkačių ilgiau nei galima tikėtis. Šiandien noriu papasakoti apie projektą Tiny signers.

Projektas prasidėjo 2010 spalio mėnesį. Jame dalyvauja keturios valstybės - Didžioji Britanija, Austrija, Slovėnija ir Lietuva. Vykdydami projektą bandysime kūdikių gestų kalbą adaptuoti Lietuvai. Pagaliau, pagaliau turėsiu galimybę mokyti tėvelius lietuvių gestų kalbos pagrindu. (Man tai skamba taip gražiai patriotiškai, ar ne? :) ). Šiuo metu filmuojami žodynai, rašomos programos, ruošiama metodinė medžiaga tiek tėveliams, seneliams ir auklėms, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams.

Dar sausio mėnesį teko dalyvauti savaitę trukusiuose mokymuose, kuriuos vedė Vicki Gilbert iš "Babies can sign". Turėjau galimybę stebėti jos pamokėles, kuriose mokėsi (linksminosi, nes tokios veiklos niekaip negalima vadinti mokslu) girdintys ir kurti tėveliai su 6-8 mėn. kūdikiais. Žinoma, man tos pamokos labai patiko. Juk tai vienintelis būdas pasisemti patirties ir idėjų, kurios bus įgyvendintos ir "Kūdikio kalbos" veikloje.

Kitos parodomosios pamokos vyko su 3-4 metų vaikais, kuriuos atlydėjo darželio auklėtojos. Uoga. Kitaip nepavadinsi. Išdykučiai mokėsi raidelių, dainavo, tvarkėsi, dūko. Gal kam kils klausimas: "Kam gestų kalba tokiems dideliems vaikams?" Apie tai bus atskiras įrašas, bet viena iš priežasčių - jie turi vieną kurčią klasės draugą (Britanijoj visi vaikai mokosi kartu.) O be to, tai yra galimybė puikiai praleisti laiką.

Dar turėjom galimybę padiskutuoti su vienu tėčiu, kurio princesė turi kochlearinius implantus. Kadangi mergaitei vos daugiau nei metukai, tėvai nėra tikri ar aparatas veikia puikiai (nors iš jos tariamų žodelių būrys specialistų - didžioji dalis dalyvių yra kurčiųjų darželių pedagogai - iškart nusprendė, kad viskas gerai), be to jie supranta, kad net su implantais jų dukrelė yra kurčia, todėl labai džiaugiasi, galėdami ją mokyti ne tik anglų kalbos, bet ir anglų gestų kalbos kartu. Ir žinoma, be perstojo kartojamas: "It's so fun!", verčia tuo patikėti.

Apie įvairias teorijas, mokymus, taikymus, tyrimus, rezultatus neišsiplėsiu, nes tai visai nepopuliaru. :) Tiesiog be linksmų pamokų, dar teko (tenka ir teks) gerokai padirbėti, bet esu tikra, kad rezultatai pranoks visų projekto dalyvių lūkesčius (na, bent jau lietuvių komandos).

Iš Kūdikio kalbos Vaikučių klasės gyvenimo

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 20 May 2010 09:16:00 +0000

Projektui perkopus į antrą pusę susizgribau, kad mano blog'o lankytojai apie jį nieko nežino. Taigi, taisau klaidą. Jau kuris laikas edukologės dr. Austėjos Landsbergienės blog'e publikuojamas vienos Kūdikio kalbos klasės gyvenimas per pamokas. Rašinėliuose rasite plačiau aprašytą veiklą pamokose, taigi galėsite sužinoti kuo mes ten užsiimame, ko siekiame ir ką išmokstame.

Plačiau apie pamokas skaitykite:

Nuotraukoje Aušrinė (14 mėn.). Atspėkite, kokį gestą ji rodo?

Kas namelyje gyvena?

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 15 Apr 2010 11:09:00 +0000

Parodykite paryškintus žodžius savo mažyliams. Jiems tokie eilėraščiai labai patinka. ;)

O gal kas nori nufilmuoti kaip Jūsų vaikutis pats rodo kokį eilėrašuką? Visiems būtų labai įdomu pažiūrėti.

Kas namelyje gyvena?

Meška krosnį kūrena,

Vilkas malkas kapoja,

Lapė šaukštus mazgoja,

Kiškis duoną raiko,

Briedis žiūri, galvą kraipo.

Kas namelyje gyvena?

Arūnėlės ir Sandros istorija

noreply@blogger.com (Asta) — Tue, 30 Mar 2010 12:05:00 +0000

Visada labai laukiu mokslus baigusių tėvelių komentarų ir pasakojimų kaip sekasi baigus pamokas. Šiandien su Jumis noriu pasidalinti Sandros pasakojimu. Linksmo skaitymo (man jis buvo labai linksmas ;) )

Pagaliau prisiruošiau parašyti ir pasidžiaugti mūsų pasiekimais:)

Arūnei beveik 1 ir 4 mėn. Tik vakar suskaičiavau kiek ji moka gestų ir mano didžiam nustebimui net 80! Sakau net, nes mokinamės tik mes abi, tėvelis tik pradžioj prisijungdavo, o kai ženklų atsirado vis daugiau ir daugiau, sako: "Aš nebepamenu kaip kokį rodyt.":), o dukrelė viską puikiai pamena. Paskutiniais pora mėnesių labai imli, bereikia kelis kartus parodyti ženklą, o ji jau atkartoja ir naudoja kontekste.

Kelios istorijos, kurios nutiko mums:

Buvo maždaug sausio pradžia (tada Arūnei buvo metai ir mėnuo). Jau beveik 2 mėnesius mokėmės ZUIKĮ ir atsako jokio nebuvo, o kai kartą nuėjom į „Kiką“, ji pamačiusi daug zuikiu, pribėgo prie jų ir iškart, net neprašoma, parode ZUIKIS. Aš tik tada supratau, kad kol vaikui nėra reikalo rodyti ženklo, tai jis jo gali ir nerodyti.

Kita juokinga istorija tikriausiai irgi sausio mėnesį nutiko. Pribėgo prie manęs virtuvėje ir rodo, kad kažko nori, pritūpiau ir klausiu: "Ko nori?" - vaikas ir taip, ir taip rankytėm makalavo, o aš jai: "Nesuprantu." Ir tada parodė BEŽDŽIONĘ – viskas man pasidarė aišku – ji prašė banano. O tai rodo, kad tokio amžiaus vaikai mąsto asociatyviai ir puikiai prisimena knygelėje pavaizduotą beždžionę ir bananą.

Labai džiaugiuosi, kad netyčia atsidūriau Jūsų pamokėlėse, nes ženklų mokėjimas tik palengvina tarpusavio supratimą, susikalbėjimą, o ypač vaiko saviraišką. Ir tai ne kiek nekliudo kalbai, nes ji jau moka 15 žodžių, aišku jie dar nėra tikslūs, bet suprantami. O diedukams tai iš vis nerealus džiaugsmas, tik ir sako diedukas ar močiutė, o Arūnė ir rodo ką moka be sustojimo.

Štai tokie mūsų pasiekimai.

Kūdikio kalbos mokinukai

noreply@blogger.com (Asta) — Tue, 30 Mar 2010 11:08:00 +0000

Ši labai smagi grupė pamokas baigė dar žiemą, o rezultatais giriasi ir šiandien :)

Kostukas linksmuoliukas su mamyte.

Laurynas mokė gestų abu savo tėvelius.

Beveik visa linksmoji grupė.

Laurynas buvo tikras moksliukas, o šiandien dar turėtų būti ir didysis brolis :) Šaunuolis.

Medutė - vienintelė klasės princesė.

Surimtėjęs Kostukas.

Kūdikio kalbos mokinukai

noreply@blogger.com (Asta) — Wed, 03 Mar 2010 11:19:00 +0000

Mamytės džiaugiasi, kad jų dukrelės puikios mokinės :)

Pirmasis Elzytės mokslo baigimo pažymėjimas. Sveikiname!

Adelytė, kaip visada, rami ir savimi pasitikinti :)

Miglytei įdomesnė varlė, o ne fotografavimasis.

Bendraklasė Norutė rodo VORĄ. Šaunuolė!

Pamokos Jūsų namuose

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 11 Feb 2010 07:57:00 +0000

Žiemą, kai šalta, dalis tėvelių su vaikučiais kūdikių gestų kalbos mokosi savo namuose. Ir tokios pamokos vis labiau populiarėja.

Tai puiki proga mokytis jaukioje namų aplinkoje, kur galėsite smagiai praleisti laiką su draugais, nes juk jiems laisvo laiko visada sunku rasti ;) Jums nereiks atlikti dalies namų darbų, nes mokytoja pati susirinks jai reikiamą informaciją.

Taigi, surinkite ne mažiau 3 šeimų grupelę (nepamirškite įskaičiuoti ir savo šeimos) ir skambinkite man tel. 869990857. Sutarsime Jums patogų laiką.

P.S. Organizatorius gauna prizą - siurprizą. :)

Mano sūnaus baimės

noreply@blogger.com (Asta) — Sat, 02 Jan 2010 21:18:00 +0000

Per pastarąjį mėnesį turėjau galimybę sužinoti naujienų apie savo sūnelį.

Kai galvoju apie gerus ir linksmus dalykus imu įtikėti, kad nieko blogo negali nutikti. Auga sūnus laimingas, lepinamas, nuolatiniu abiejų tėvelių dėmesiu apsuptas, o dar toks visaip kaip pats protingiausias ir gražiausias... :) Bet imi kartais, žmogau, ir pritūpi ant žemės. Mano -ausias sūnus turi ko bijoti.

MAŠINA+SKAUDA

Dar vasarą žaisdami kieme primindavom sūnui, kad į automobilių aikštelę bėgti vienam negalima, nes mašima gali užgauti.

Rudens pabaigoje, kai tėtis pasakė Joriui, kad jis yra automobilių aikštelėj sūnus iškart parodė Į VIRŠŲ. Būdamas man ant rankų "paaiškino": "ten", MAŠINA, SKAUDA. Mes su tėčiu pasidžiaugėm, kad jis toks protingas ir geba jungti verbalinę ir neverbalinę kalbas, ir dar prisimena kas jam sakyta buvo. Bet kas nuspės vaikų baimes. Junginys MAŠINA+SKAUDA ėmė kartotis dažniau. Būdamas namie atkreipdavo mūsų dėmesį, kad mato pro langą važiuojančius automobilius ir vis parodydavo SKAUDA.

Kurį laiką sąžiningai persakydavom jo gestus verbaline kalba, kol atšalus orams ir pablogėjus kelių būklei tėčiui ne kartą teko labai greit spausti stabdžio pėdalą. Nei vienas toks stabdymas nepraeidavo be sūnaus komentaro: žodelis "bum" ir MAŠINA+SKAUDA. Pora kartų pastebėjau, kad sūnus labai išsigandęs, nors mano akimis ko bijoti nebuvo.

Šiandien manau, kad dar vasarą sakydami, "Mašina gali užgauti." akcentavome ne tai, ką iš tiesų norėjome pasakyti. Mes tik siekėme, kad jis žaistų ne automobilių, o žaidimų aikštelėje, bet pasakėme taip, kad po pusmečio sūnus ėmė bijoti mašinų.

Dar kartą džiaugiuosi, kad sūnus moka kūdikių gestų kalbą, nes kaip sužinoti apie tokias vaiko baimes, kurių jis nepasako, kito būdo nežinau, juolab, kad Joris labai mėgsta "pavairuoti". :)

Televizorius

Pastarąjį mėnesį Joriukas buvo irzlesnis nei paprastai: ėmė gerti labai daug pieno (manau, nusiraminimui), nuolat reikalavo duoti čiulptuką, kaprizai sekė vienas po kito, pasikeitė miego ritmas. Vaikas knygoje pamatęs kiškis vis primindavo, kad jis "bum" (tai reiškia nukrito, užsigavo). Pora kartų man pasakojo, kad jis miegojo savo lovelėje ir iš jos iškrito. Paklausus ar tikrai iškrito (jokiomis normaliomis sąlygomis jis negalėjo iškristi, nebent išlipti), jis iškart atsakė: "Ne". Abu kartus paklausus ar sapnavo, atsakė teigiamai ir paaiškino, kad skaudėjo.

Kaip tik per tą laiką "išpuolė" vizitas pas tėvelių labai mylimą sūnaus gydytoją, todėl bandėm su ja aiškintis tokio pasikeitusio elgesio priežastis. Nusprendėme, kad vis tik kalti tėvai leidžiantys Joriui žiūrėti po kelis filmukus per dieną. Filmukai filmukais, bet mes, prisiminę savo vaikystę, sugalvojom, kad "Na, palauk!" jam (vos daugiau nei pusantrų) jau tinkamas.

Įdomu, o ką vaikas sugalvoja spėdamas pamatyti filmų anonsus per televiziją?

Sveikinimai visiems!

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 24 Dec 2009 08:59:00 +0000

Norviliukas ir Joriukas kūdikių gestų kalba visus sveikina su gražiomis žiemos šventėmis.

Linksmo žiūrėjimo!

P.S. Nepamirškite paspausti nuorodos dešinėje ir padovanoti vaikučiams žaisliukų ;)

Kalėdinė daina

noreply@blogger.com (Asta) — Tue, 08 Dec 2009 21:40:00 +0000

Tėveliai, mokantys savo vaikučius gestų!

Kviečiu visus prisijungti kuriant nuotaikingą dainelę Kalėdų proga.

Parodykime, ką jau išmoko mūsų vaikučiai draugams ir artimiesiems. Suteikime daug džiaugsmo sau ir kitiems. Juk tai nieko nekainuoja :)

Daugiau informacijos kaip tai padaryti sužinosite parašę elektroniniu paštu asta@kudikiokalba.lt

Laukiame prisijungiančių :)

Ievos ir Norviliuko pasakojimas

noreply@blogger.com (Asta) — Tue, 17 Nov 2009 12:01:00 +0000

Va, baigėme pirmą „Kūdikio kalbos“ klasę ir rezultatas – per 2 mėnesius, išmokom 70 ženklų! Patiems neįtikėtina ir net neįsivaizduojama, nes atrodo, kad sūnus, kuriam ką tik sukako metai ir 3 mėnesiai, „kalba“ dar labai mažai. Bet, kai pradėjom daryti sąrašėlį, tai, pasirodo, jis ir tą „sako“, ir tą, ir kasdien tas sąrašėlis vis ilgėja!

Iki klasių mokėmės savarankiškai. Abu su tėčiu užsikabinome, prisirinkome medžiagos internete ir nuo aštunto mėnesio mokėme sūnų keleto ženklų. Tačiau iki klasių vaikas buvo teišmokęs vienintelį gestą „lempa“. Į klases nuėjome tam, kad sūnus pamatytų ir kitus žmones, rodančius ženklus, kad gautume paskatą nemesti to mokslo ir kokių patarimų, kaip veiksmingai mokyti.

Lankant klases nemokėme savo vyruko primygtinai, išskyrus pirmus du ženklus. Visus žodžius jis išmoko tarsi savaime: kartą pamato, iškart pamėgdžioja, o paskui jau parodo tinkamame kontekste, net jeigu ir kokią savaitę išvis to ženklo daugiau nematė. Mokytis mums padeda tai, kad ženklus noriai vartoja ir tėtis, ir seneliai mėgina jei ne rodyti, tai bent kuo daugiau suprasti. Klasės buvo didelis spyris į užpakalį nemesti ir mokytis toliau, ir mokytis dabar, o ne „ai, kada nors“. Žinoma, dar svarbu, kad pataikėme į vaiko vystymosi šuolį, kai jis geba pasisavinti begalę informacijos.

Besimokant ženklų sužinojau, kad sūnus labai mėgsta duoną. Ne dėl to, kad noriai valgo, kai duodu, bet dėl to, kad ateina ir paprašo ženklu. Džiugu, kad nereikia vaikui nieko kišti, rodyti, jis pats nori, pastebi, o svarbiausia, tėvai žino, ką vaikas pastebi ir ko nori. Taip suprantame, kad jis mąsto, kad jis daug suvokia, kad jam įdomu šitas, o ne tas, ir tai labai džiugina. Štai žiūri sūnus į kiemą, pilną mašinų ir aš sakau ne „kiek daug mašinų, čia raudona, ten – mėlyna“, bet „taip, ten katinėlis tarp mašinų“, nes vaiko rankytės sako „katinas“ ir nereikia kvailai spėlioti, į ką jis ten spokso. Kai labai nori, sūnus kalba ir junginiais, pvz., „pagalbos“ + „žemyn“ (padėk nulipti žemyn), „dar“ + „duona“ (noriu dar duonos). Ir kaip jis trykšta džiaugsmu, kai mama, tėtė jį supranta!

Kai vaikai pradeda šnekėti, būna daug juoko iš jų loginių postringavimų. Atrodo, ta logika ateina „su amžiumi“. Bet ne, mūsų sūnaus asociatyvinis mąstymas pasireiškia jau dabar! Štai vartom su sūnum knygelę apie Buratiną. Jis bakstelį į Buratiną ir „sako“ „paukštis“. Teisybė, juk nosis ilga ir smaila kaip snapas! Kitąsyk jis atsineša žaislinį vėžliuką su panko šukuosena ir „sako“ „gaidys“. Juk tikrai su skiautere!

Tiems skeptikams, kurie mano, kad ženklų kalba pavėlina šnekamąją kalbą, galiu pasakyti, kad mano vaikas šį mitą paneigė. Jis, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai, daug čiauška savo kalba, tėtį vadina „tete“, visus burzgiančius daiktus ir prietaisus, visa, kas turi ratus ar yra rato formos, įvardija „brrr“, atsisveikindamas mojuoja ir sako „ate“, telefoną vadina „alio“ ir rodo ženklą, kai alkanas, rodo ženklą ir sako „mamam“ arba tik sako, arba tik rodo, rodydamas gyvulėlius, taip pat įvardija ir jų kalbą: „mmmm“ (karvė), „beeee“ (avis), „au-au“ (šuo) ir t.t. O prieš kelias savaites išmoko gražiai sakyti „mama“. Taigi ženklai yra tik papildomas būdas vaikui išreikšti save, bet jokiu būdu neužgožia kalbos.

Mama Ieva

Laimos ir Viltytės pasakojimas

noreply@blogger.com (Asta) — Wed, 21 Oct 2009 19:31:00 +0000

Mes pabandėme – nesigailime nė minutėlei.

Mūsų Viltei šiuo metu jau 16 mėnesių. Gestų kalbos mokyti ją pradėjome nuo 9 mėn. „Užsikabinau“ perskaičius straipsnį žurnale. Amžius, kada rekomenduojama pradėti mokyti kūdikius, sutapo su mūsų mažosios. Pamaniau: kodėl gi ne? Bent jau bus užsiėmimas man pačiai ir įdomiau praleisime laiką kartu. Nulindau straipsnyje nurodytais internetiniais adresais platesnės informacijos. Kai pamačiau filmuotą medžiagą, tėvelių atsiliepimus, mokslinių tyrimų santraukas – apsisprendžiau akimirksniu. Panaršius lietuviškus puslapius ir lietuvių kalba daugiau informacijos neradusi, nusprendžiau išbandyti angliškąją mokomąją medžiagą. Parsisiunčiau vieną pamokėlę pradinukams. Iš pradžių, rodydama elementariausius ženklus („valgyti“, „gerti“, „pienukas“, „mama“, „tėtis“, „šuniukas“) pajaučiau, kad įdėmiau į mane pradėjo spoksoti mergaitė. Gestus kartojau nuolat sakydama žodį, kaip buvo nurodyta pamokėlėje, tačiau pastebėjau, kad mano šeimyna į mane žiūrėjo lyg į kokią kvaištelėjusią ir vis kartkartėmis pasišiepdavo. Tokios pačios reakcijos sulaukėm ir iš močiutės, kitų giminaičių. „Na, nežinau, kam vaikui, nebylių kalba. Visi išmokom kalbėti – išmoks be jokių čia nesąmonių ir jūsiškė. Na, bet jei tu neturi ką veikti...“ Prisipažinsiu, toks skepticizmas tikrai nekėlė ūpo. Bet, esu atkakli.

Mažylei augant, pamačiau, jog nebeužtenka „mama“ ir „tėtis“. Tam, kad ji suprastų, jog kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą ir gestą, man reikėjo vis didesnio gestų kalbos žodyno. Dėl to, nusprendžiau, kad praverstų parsisiųsti dar vieną pamokėlę. “Maistas“ – nes man pasirodė, kad kai pradedama visko ragauti (o 9 mėn. mažyliai be įprasto pienuko jau vis daugiau ir daugiau kažko ragauja), vaikutis siekdamas arba prašydamas kažkokio daikto galėtų rodyti ir jo gestą, o aš suprasčiau, kada jis nori obuolio, o kada banano. Taigi, pamokėlė „Maistas“ buvo laiku ir vietoje :) Bet iš kart susidūriau su problema. Kaip pačiai nesusipainioti ir atsiminti visus ženklus? Kiekvieną kartą duodama vaikučiui daiktą neprašysiu palaukti sakydama: „Brangioji, truputėlį tu čia pasėdėk, aš nubėgsiu greitai žvilgterti į kompiuterį kaip jis rodomas…“ Supratau, jog reikia kažkokios knygelės-žodynėlio ar kažko panašaus. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo (arba iki manęs ta informacija nebuvo atkeliavusi) gestų kalbos girdintiems vaikams mokyklėlių, iš kur būčiau galėjusi tokią medžiagą nusipirkti jau paruoštą, todėl suradus tame pačiame visagaliame internete trumpas technines nuorodas kaip galima pasidaryti mokomąsias korteles, ėmiausi darbo pati. Dabar, kai pamačiau kaip jos atrodo originaliai padarytos Astos vadovaujamosiose klasėse, būčiau tikrai pati negaišus laiko ir nedarius, o tiesiog įsigijusi. Bet buvo kaip buvo. Laminuotos kortelės (vienoj pusėj paveiksliukas, kitoj – mano pačios nuotrauka su trumpu aprašymu kaip atlikti tą gestą) buvo pagamintos.

Kasdienei veiklai su Viltyte turėjom korteles šiom temom: „gyvūnai“, „vaisiai“, „daržovės“, “šeimos nariai“ ir keletą „motyvacinių“ gestų. Jūs nepatikėsit, bet mano vaikui jos buvo pats įdomiausias žaislas iš visų! Kuris žaislas įdomesnis? Ar tas, kuris vienodai žybsi? Ar tas, kur skirtingiems paveiksliukams pačiai mažajai bekeičiant – keičiasi ir mamos mimika? Iškelia vieną kortelę, o mama – kažką makaluoja rankytėmis, kažką sulėtintai ir išraiškingai sako... „Įdomu, o ką ji sakys/rodys, kai pakelsiu kitą kortelę? Oho – ji vėl kitaip rodo! Ir dar atneša paveiksliuke daiktą pačiupinėt, atsikast, atsilaužt, pastumdyt...“ :)

Dar atnešdavau knygelių, kad parodyčiau kitaip pavaizduotą mokinamą gestą arba atvirkščiai, kai vartydavome knygeles, radusi piešinėlį to gesto, kurį mokėmės, ištraukdavau kortelę ir parodydavau ženklą. Jei kortelės po ranka neturėdavau – tiesiog rodydavau gestą.

Ėjo laikas, o mažylė tik atidžiai žiūrėdavo, bet nieko nebandydavo rodyti atgal. Bet štai, beveik po 3 mėn., ji pradėjo rodyti gestą „lėktuvas“! Įsivaizduojat? Ne „pienukas“ ar „valgyti“, bet „lėktuvas“. Na jo… Mano draugė sako: „Ko tu stebiesi, kai tiek lėktuvų vaikas mato skraidant?“ :) Nuo to viskas ir prasidėjo. Ženklas po ženklo. Po parodymo seka pagyrimas – o Viltė kartoja ir kartoja :) ir patenkinta pati džiaugiasi, kad visi aplink rankytėm ploja.

Kaip jau turbūt supratote, skeptikų priešiškumas pamačius mokslo vaisius pamažėle pradėjo garuoti. Ir netgi giminaičiai, atvykę aplankyti, vis klausinėjo: „Na, tai ką dar išmokote? Prašau parodykite... mums taip įdomu!” Mano tikslas nebuvo išmokyti savo vaiko, kad galėčiau pasipuikuoti prieš kitus, bet man malonu, kad šis žaidimas, davė puikių rezultatų ne tik mūsų tarpusavio bendravimui, bet ir jos raidai. Spręskite patys:

1. Būdama 13 mėn. Viltė naudojo apie 40 gestų;

2. Dabar dukrai beveik 16 mėn. ir ji „žodyną“ praplėtė iki 100 gestų, kuriuos puikiai rodo.

3. Įdomiausi žaislai – KNYGOS. Vartydama knygelę „Du gaideliai“ mano dukra gestais parodo paveikslėlyje matomą personažą ir ką jis daro (vištytės veža, ožys mala). Čia daug paveiksliukų, kuriuose vyksta veiksmas, apie kuriuos galima papasakoti. Nors mano didysis (auginam 10 metų sūnų) labai mėgsta skaityti, bet būdamas tokio amžiaus kaip dabar Viltė tikrai ne taip smarkiai mėgo knygas. Ar galite įsivaizduoti 15 mėn. vaiką sukoncentruojantį dėmesį į jam skaitomą pasaką? Aš neįsivaizdavau. Iki dabar... Aš esu įsitikinus, kad tai gestų kalbos mokymo pasekmė.

4. Šiandien ji atpažįsta raideles „A“, „O“, „B“ bei skaičiukus „1“ ir „2“ ne tik tekste, bet ir ant užrašų lauko reklamose, ant produktų pakuočių.

5. Mažylė skiria ir paprašyta atneša 4 spalvas: geltona, žalia, raudona, mėlyna.

6. Būdama 12,5 mėn. mamai deklamuojant eilėraštuką apie vaikutį, ji rodė ant savęs eilėraštyje sakomą žodį.

7. Ji ne tik rodo gestus, bet ir sako žodžius: mama ir tiati, baba, labas, čia, maluni (mėnulis) bei kitus žodžių trumpinimus, kaip da (dar) ir panašiai.

Kaip matote, Viltė netyli :) ir jos kalbos raidai, gestų kalba neigiamos įtakos nepadarė kaip daugelis skeptikų gali įsivaizduoti. Mergaitė taria suprantamus ir net mūsų močiutėms įprastus žodžių skiemenis.

Šiandien mano dukrelė turi galimybę pasidalinti su artimaisiais ką mato ir kas ją domina (liūtas, begemotas, zebras ar aštuonkojis) arba ji gali parodyti ko nori: ar žaisti su kastuvėliu smėlio dėžėje ar suptis. Ji rodo, kad stipriai pučiant vėjui gali nukristi kepurė, kad ji šiuo metu nenori gerti sulčių, bet nori arbatos, kad mieliau rinktųsi pomidorą, o ne agurką, kad nori paragauti traputį ar mieliau rinktųsi kukurūzus ar duonytės, ar pyrago. Aš žinau, kada ji nori piešti ar pažaist su kaladėlėmis. Ir taip be galo, be krašto...

Nemokėdama parodyti pirščiukais ji temptų už skverno ir baksnotų į daiktą... Bet gal jis yra spintelėje ir jo nesimato? Nejau, kad patenkintume vaikučio norą versime daiktą po daikto iš spintelės, nes jis negali ištarti to, ko labai labai nori?:-)

Dar vis abejojate?

Džiaugsmas

noreply@blogger.com (Asta) — Tue, 22 Sep 2009 20:14:00 +0000

Tokį džiugesį buvau patyrusi gal prieš pusmetį, kai Jorytis pradėjo rodyti pirmuosius savo gestus. Dar vakar pamokėlėse kalbėjau, kad vaikučiams iki dviejų metų sunku suprasti gestus AČIŪ ir PRAŠAU, kad jie abstraktūs, kad gali kilti neaiškumų juos mokant ir, kad tėvai vis tiek dažniausiai nusprendžia jų mokyti, kad aš ne išimtis...

AČIŪ sūnus išmoko jau senokai, bet jį naudoja tik pasakius: "Parodyk AČIŪ." Tai parodo, kad vaikutis gestą išmoko, bet nesupranta jo prasmės. O šiandien... sūnus pazirzinėjęs prie pyrago padėto ant spintelės pribėga prie manęs ir parodo PRAŠAU ir paklaustas ko jis prašo paima mane už rankos ir nuveda prie pyrago... nuostabai ir laimei nebuvo ribų, jaučiausi kaip pamačius pirmąjį gestą. Su vyru dar tris kartus tikrinom ar sūnus nemaišo gestų... Ne, nemaišo. :-)

Mokausi lietuvių gestų kalbos

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 21 Sep 2009 18:56:00 +0000

Norėdama išlaikyti Sign2Me licenziją turiu įvykdyti kai kuriuos jų reikalavimus, pvz. privalau mokėti savo šalies gestų kalbą ir nuolat ją tobulinti. Kadangi amerikiečių gestų kalbos mokytis labai patiko, tai suskubau tęsti studijas ir įsiprašiau klausyti lietuvių gestų kalbos I lygmens kurso Vilniaus universitete. Jūs neįsivaizduojate kokios linksmos būna paskaitos, kurias veda negirdinti Ieva. Dieninio skyriaus studentai tai įvardina kaip "atgaivą širdžiai" ir "nuotaikos grąžinimą".

Pirmieji pasiekimai

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 21 Sep 2009 18:55:00 +0000

Pradėjusi klases galiu džiaugtis, nes vos į antrą pamokėlę atėjusios mamytės turėjo kuo pasigirti, vienos vaikutis per savaitę išmoko parodyti AUKŠTYN, o kitos pagaliau parodė pirmą gestą jai atgal - PAUKŠTIS. O smagiausia buvo, kaip viena iš jauniausių (9,5 mėn.) pamokėlių dalyvių mums visems parodė savo pirmąjį gestą - AUKŠTYN, gaila, kad mamytė tuo metu buvo nusisukusi :) Labai džiaugiuosi tokiais rezultatais.

Sign2Me mokymo programa

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 21 Sep 2009 11:09:00 +0000

Artimųjų, draugų ir mokinių paraginta susizgribau, kad verta papasakoti kas gi yra Sign2Me sistema ir kodėl aš naudoju būtent ją.

Beveik prieš 30 metų dr. Joseph Garcia dirbdamas gestų kalbos vertėju pastebėjo, kad kurčiųjų tėvų girdintys vaikai su tėvais pradeda bendrauti žymiai anksčiau, nei girdintys tėvai su girdinčiais vaikais. Toks pastebėjimas paskatino būsimą daktarą sužinoti ar tikrai gestai yra tokia stipri bendravimą skatinanti priemonė. 1987 metais Alaska Pacific universitete jis pradėjo tirti gestų kalbos įtaką girdinčių tėvų ir vaikų bendravimui. Rezultatai buvo stulbinantys. Jis išsiaiškino, kad šešių - septinių mėnesių vaikas supažindintas su gestais ir reguliariai juos matydamas, pats pradeda juos naudoti jau aštuntą - devintą mėnesį. Savo darbą 1999 jis įprasmino sudarydamas gestų mokymo programą tėvams SIGN with your BABY. Taigi jau dešimtmetis, kaip tėvai turi galimybę naudotis jo ilgo darbo vaisiais ir jiems nebereikia išradinėti dviračio. :)

SIGN with your BABY programą sudaro dvi dalys. Teorinė dalis - tyrimai, mokymai, taisyklės. Tokia informacija būtina siekiant rezultatyvaus gestų naudojimo su vaikučiu. Praktinė - tėveliai išmoksta kaip naudoti gestus kasdieniame gyvenime. Ši dalis man patinka labiausiai. Ji pilna linksmų žaidimų ir daugiausia jų skirtų ir tėveliams, ir vaikučiams žaisti kartu.

Tyrimų gausa, informacijos susisteminimas, priimtiniausių būdų parinkimas ir jų efektingas naudojimas, nebeverčia tėvų daryti bandymų "ant vaikų", o leidžia jiems gestus į savo gyvenimą įsileisti visiškai natūraliu ir lengvai perprantamu būdu.

Savo kailiu patyriau ką reiškia iki paryčių internete ieškoti informacijos, o septintą valandą ryte bandyti šypsotis savo angelėliui, kuris kviečia pažaisti kartu. Po savaitės turėjau daugiau klausimų nei atsakymų į juos, todėl nusprendžiau pasinaudoti kitų žmonių patirtimi ir įsigyti būtent dr. J. Garcia knygą SIGN with your BABY. Jų mokymo sistemos parastumas man pasirodė priimtinas ir paprastas. Nors aš visada sutinku su visais, kurie sako, kad internete apstu informacijos, bet vyras vis man primena: "O skaitydama knygą taip nemanei :) ". Na gal ir taip, bet lengvas skaitymas pasimiršta, kai lygini jį su ilgomis valandomis prie kompiuterio. Šiandien lieka apgailestauti, kad neturime jokios literatūros apie kūdikių gestų kalbą lietuviškai ir tikėtis, kad tokia knyga bus išversta į lietuvių kalbą.

Nusprendusi įgyti licenziją net nesvarsčiau kurioje instruktorių mokykloje mokytis - iškart pasirinkau Sign2Me. Pasirinkimą įtakojo ne tik pačios išbandytos jų mokymo sistemos, bet ir ten vykstantis aktyvus vidinis instruktorių bendradarbiavimas bei naujokių palaikymas. Ilgus metus dirbantys profesionalai dalijasi savo patirtimi, kurią ir aš naudoju savo klasėse.

PRADĖKIME KLASES

noreply@blogger.com (Asta) — Mon, 10 Aug 2009 10:16:00 +0000

Tėvelius ir jų mažylius kviečiu į klases.

Tėvelių paskaita

Čia išmoksite girdinčių kūdikių ženklų kalbos pradmenų, sužinosite kada ir kaip mokyti savo vaikučius ženklų, kurių išmoksite daugiau nei 70. Tėvelių klasėse mokosi tik suaugę, todėl mokomasi greičiau. Išklausę Tėvelių klasės kursą gausite nuolaidas Vaikučių klasėje.

Klasė skirta tėveliams, auklėms, darželių auklėtojoms.

Trukmė: 2 val.

Kaina: 85 Lt/žm, 100 Lt/šeimai.

Vaikučių pamokos

Klasėse tėveliai teoriškai ir praktiškai išmoks kada ir kaip mokyti savo vaikučius kūdikių ženklų kalbos. Tai darys naudodami įvairias pagalbines priemones: knygeles, žaislus, korteles, taip pat dainuodami ar žaisdami. Klasėje naudojami įvairūs mokymo būdai siekiant į mokymo procesą įtraukti visą šeimą.

Klasės skirtos vaikučiams nuo gimimo iki 18 mėn. ir juos prižiūrintiems tėveliams, seneliams ir auklėms.

Trukmė: 45 min. (1 kartas per savaitę, 8 savaitės iš eilės).

Kaina: 160 Lt.

Pastabumas

noreply@blogger.com (Asta) — Thu, 09 Jul 2009 19:04:00 +0000

Remtasi gyd. R. Šemetos mintimis.

Pradėjusi laukti, kol Joris parodys nors vieną mano mokomą ženklą ėmiau atidžiau jį stebėti, nei tai dariau iki tol. Pastebėjau, kad mano vyras taip pat labiau pastebi vaiko nuotaikas, atspėja jo norus. Mūsų tikslas buvo vienas – sulaukti vaiko grįžtamojo atsako į mūsų mokymą. Laikui bėgant atsirado pripratimas atidžiau stebėti vaikį, jo aplinką, greičiau bandyti suvokti jo mintis ir suprasti ar ranka ant galvos reiškia kepurę ar pelėdą. Beje, darosi nesunku tai daryti, kai už teisingai įvardintą vaiko mintį gauni žavingą šypseną dovanų. Taip pat su vyru pastebėjome, kad išsiugdėme įgūdį pastebėti kitų vaikų gestus, mimikas ar pradedamus tarti žodelius. Žavinga būna situacija, kai vaikučio, kuris nebuvo mokytas ženklų kalbos, tėveliams pasakai ką jis rodo. Pavyzdžiui mūsų draugė Ugnė (dviem mėnesiai vyresnė už Jorį) mamai rodė, kad bulvė yra karšta ir jos rodomas ženklas buvo beveik toks pats kaip ir Joryčio išmoktas. Be to, Ugnelė visiškai taip pat sūpuoja vaikutį. Šiandien susipažinome su Izabele (ji tuoj sulauks metukų). Nors mamytė guodėsi, kad per mėnesį Izabelė neparodė intensyviai mokomo ženklo „valgyti“, bet manęs ji paprašė krekerio rodydama būtent tą ženklą, beje instinktyviai ir tinkamu laiku, o šie du kriterijai rodo, kad ženklas yra visiškai išmoktas ir suvoktas).

Tai gal kiek per didelė įžanga trumpam rašinėliui, kurį mane paskatino parašyti pokalbis su gydytoju R. Šemeta. Ginekologas akušeris ne tik dvidešimt metų moko šeimas pasiruošti gimdymui, bet jau šešiolika metų vadovauja šeimos klubui „Mama, tėtis ir Aš“, taip pat rašo straipsnius vaikų intelektinio ugdymo temomis. Kadangi pokalbio neįrašiau ir cituoti negaliu, tai tik paantrinsiu gydytojo mintis bandydama kuo mažiau jas iškraipyti.

Naujagimis jau moka rodyti gestus, kurie yra instinktyvūs. Gydytojo pastebėtas pavyzdys yra labai įdomus – jei vaikutis kumštelyje paslepia savo nykštį – tai byloja, kad jis jaučia baimę, jei nykštys yra išorėje – vaikutis jaučiasi ramus. (Ar žinojot, tėveliai? Aš irgi ne J) Šie ženklai yra įgimti, nemokėdamas kalbos kūdikis apie savo poreikius tėvus informuoja gestais. Akylesni tėvai gali, o ir turėtų pastebėti juos gana greitai. Pritariu gydytojui, kad vaikui ne verksmas yra bandymas parodyti savo poreikius ar jausmus, o jo neverbalinė kalba. Kūdikis verkia suprasdamas, kad neskleisdamas garso neprisikvies pagalbos. Mes mokymuose dažnai išgirstame kokia neatsiejama nuo verbalinės kalbos yra neverbalinė, be to pastaroji perduoda daugiau informacijos (manoma, kad apie 55 %) nei verbalinė. Paaugę vaikučiai taip pat neišvengiamai bendrauja rodydami savo ir suprasdami mūsų rodomus ženklus. Taip jie mokosi bendrauti, nors dar negali kalbėti.

Mokydami vaikučius ženklų, kuriuos suprastume ir mes, skatiname juos kalbėti naudojant vienintelį įmanomą bendravimo būdą. Taip pat mokomės būti atidžiais: ne tik laukti, kol vaikas pasakys „mama“, bet pamatyti jo išraiškas, nuotaikas, patinkančius ir atstumiančius dalykus. Mes išmokstame stebėti kūdikius, taip suteikdami jiems galimybę būti svarbiais šeimos nariais dar negalint kalbėti.

Net jei jūsų mažius jau seniai vairuoja „tlaktolių“ arba jau mėgsta „grrrrybus“ – matykite juos, ne tik girdėkite.

Girdinčių kūdikių ženklų kalbos pradžiamokslis

noreply@blogger.com (Asta) — Sun, 28 Jun 2009 13:32:00 +0000

"Kaip tai darai?" - pagrindinis klausimas užduodamas tėvų, kurie jau turi vaikučių arba laukiasi nebe pirmojo. Pastebėjau, kad atsakymas: "Imi ir darai." juos nelabai nudžiugina, todėl trumpai apžvelgsiu ko mokėsi ir ką darė mūsų šeima.

Norint pradėti vaiką mokyti ženklų kalbos rekomenduojama kūdikį bent jau turėti.

Jei esate tikri, kad turite vaiką, lieka apsispręsti kada pradėti rodyti ženklus.

Pradėti galite kada tik norite. Juk kalbėti pradedame su kūdikiais iškart nuo jų gimimo ir mums nesvarbu, kad jie neatsako. Taigi, pradėję trijų mėnesių vaikui rodyti ženklus nesitikėkite, kad sulaukęs keturių jis jau pats paprašys pieno. Norint neprarasti entuziazmo rekomenduojama sulaukti bent pusmečio, o dar geriau 8 – 9 mėnesių. Paprastai tuo metu vaikai jau moka parodyti „viso gero“, kas rodo, kad jis pasiruošęs mokytis ir kitus ženklus. Anksti pradėjus mokyti svarbu nenusivilti, kad vaikas neatsako. Jis atsakys, kai jam to reikės.

Jorį tikslingai pradėjom mokyti 10 mėnesių, tačiau tada jis jau rodė viso gero ir kai būdavo giriamas sau pasiplodavo. Be to, katutėms jis jau buvo suteikęs dvi reikšmes – „skanu“ ir „aš šaunuolis“.

Taip pat niekada nėra vėlu mokyti ženklų kalbos. Tiesiog vyresnis vaikas daug greičiau supras, išmoks ir ims su jumis bendrauti ženklų pagalba.

Norint pradėti vaiką mokyti ženklų kalbos rekomenduojama naudoti gestus.

Mokant vaikus ženklų, jums neriekia specialių gestų kalbos žinių, nes jums nereikia mokyti vaiko gramatikos ar kalbos sintaksės, jums tereikia žinoti atskirus ženklus. Nepamirškite, kad jūs galite susikurti savo ženklus, bet tokiu atveju nepamirškite ką ir kaip rodėte vaikui. ;) Vienas iš mano informacijos šaltinių yra šis amerikiečių gestų kalbos (ASL) žodynas. Rekomenduoju. Jei esate labiau patriotas ar jau mokate lietuvių gestų kalbą (LGK), mokykite pastarąją, ženklus rasite čia. Viena iš priežasčių, kodėl mokiau savo vaiką ASL yra LGK informacijos trūkumas ir neprieinamumas.

Na štai ir žinote ko mokyti.

Norint pradėti vaiką mokyti ženklų kalbos rekomenduojama atkreipti dėmesį į tai, kas kūdikiui svarbu.

Esu visiškai tikra, kad jūsų vaikas mėgsta valgyti. Na, dažniau ar rečiau, bet tikrai mėgsta.

Vienas dažniausiai naudojamų pirmųjų ženklų yra „pienas“. Kaskart ketindami pamaitinti/pažindyti kūdikį paklauskite „Ar nori pieno?“, kartu rodykite „pieno“ ženklą. Visada sakykite žodį rodydami ženklą. Nepamirškite, tai yra būdas kūdikiui bendrauti su jumis, o ne jums su juo. Jūs turite su kūdikiu kalbėti.

Kol kūdikis valgo, galite švelniai paėmę jo rankutę sugniaužti pirščiukus, kad vaikas pajustų koks jausmas rodyti ženklą. Nepamirškite jam pasakyti ką tuo metu darote: „Šis ženklas reiškia „pieną“.

Kai paradėjau mokyti Joriuką, jis jau nebevalgė mano pieno, todėl nemačiau reikalo rodyti šio ženklo. Vietoj šio pasirinkau "valgyti".

Pirmieji rekomenduojami ženklai:

Pienas

Valgyti

Dar/daugiau

Mama

Tėtis

Viskas (baigta)

Pagalbos

Skauda

Bet kurie maistą reiškiantys ženklai.

Išsirinkite kelis iš šių ženklų ir pradėkite juos rodyti.

Norint pradėti vaiką mokyti ženklų kalbos rekomenduojama pasilinksminti. Juk jūs nemokote kūdikio užsienio kalbos, tiesiog žaidžiate dar vieną žaidimą su juo. Tegu šis žaidimas visai šeimai būna pramoga.

Remtasi Dr. J. Garsia "Sign with your baby", L. Berg "Learn How to Sign with Your Baby"

Kaip tai atrodo

noreply@blogger.com (Asta) — Fri, 19 Jun 2009 08:16:00 +0000

Ar kada bandėte tikslingai filmuoti savo vaiką? Bandyti pagauti pirmus žingsnius, juokingą gugavimą? Jei taip, tai tikrai žinote kūdikių uoslę bet kokiam vaizdą fiksuojančiam mechanizmui. :)

Jaučiuosi kalniuką nuvertusi ir tai tik sūnaus dėka, nes po trijų savaičių bandymų jam pradėjo patikti filmuotis. Kviečiu pažiūrėti rezultatą.

Bandau sau būti kritiška, bet šį kartą taip norėjau išpildyti daugelio skitytojų prašymą parodyti kaip atrodo ženklai, kad nusižengiau kokybės reikalavimams: filmukas kurtas namie, pirmą kartą prisiliečiant prie Pinnacle. Būsiu dėkinga jei kritika bus daugiau nei mažiau kunstruktyvi. :)